LiteratūraKnygos
„Google“, Irano poezija ir ledo ritulininko romanas
Negalėsime atnaujinti Homo sapiens arba pakeisti jo naujesne Homo deus versija. Kai kurias knygas verta skaityti vien dėl to, kad mes patys labiau suprastume ir išsiaiškintume, ką manome vienu ar kitu klausimu.
Emigrantų kryžiaus keliai ir kiti nutikimai
Nemėgstu vadinamosios emigrantų literatūros. Kaip didžiausius savo nuopelnus jie aprašinėja visa, ką jiems teko patirti: vargą, alkį, skurdą, išnaudojimą. Tai normali iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, kuri turėtų būti įdomi tik jiems patiems: panašius vargus yra vargę visi, ir nieko čia ypatingo.
Ne kolektyvinei vaizduotei
Knygos pavadinimo paantraštėje – „Esė apie rašytojus ir žmones“ – glūdi esminis ironiškas gnybtelėjimas: rašytojai lyg ir ne visai žmonės – jie truputį kitokie, bet nebūtinai geresni. Nors čia apie tai nekalbama, akivaizdu, kad Giedrai tegali juokingai atrodyti mūsų tautoje iki šiol gajus [...] rašytojo asmenybę visais atžvilgiais, taip pat ir asmeninio gyvenimo.
Nesaugus pasaulis ir švaraus buvimo nuojauta
Autorius iškelia problemą ir yra linkęs pateikti, bet ne piršti savus atsakymus – saugumo galime tikėtis šeimoje, mene, kūryboje. Taigi skaitant knygą juntamas ir balansas, harmonija, nors akcentuojamas ne švarus buvimas, o jo stoka.
Žaidimas kaip laimės oazė
Eugeno Finko knyga „Laimės oazė“ yra skirta žaidimo problemai filosofiškai aptarti. Galima teigti, kad Finko filosofijoje žaidimas tapo viena svarbiausių temų. Finkas žaidimą nagrinėjo ir kaip pamatinį žmogaus būties fenomeną, ir kaip kosminį pasaulio simbolį. Jis pratęsė klasikinėje filosofijoje nuo seno gvildentą temą. Herakleito žaidžiančio vaiko įvaizdis buvo svarbus kosminės žaismės simbolis, taip pat Friedricho Schillerio svarstymai apie meno…
Pasakojimo šulinys
Rašytojų sąjungoje renginio metu buvo paminėta frazė „Ne perskaičiau, o iškvėpavau“ – Lauros Sintijos rašymui ji tikrai labai tinka. Skaitoma, kaip kvėpuojama, įsitraukiant, vienu ypu.
6 yra skaičius, 600 yra skaičius ir 666 yra
Žinojimo kodai. Pranešimai. Kad leidykla „Apostrofa“, leidžianti tik ekskliuzyvinius leidinius, išleido ir išskirtinę Aido Marčėno poezijos knygą „Dirbtinis kvėpavimas“.
Lėliukė
Simona Weil – intelektuali, nenaivi mistikė, kurios narsa ir beatodairiškas pasirinkimas verčiau jau mirti negu „gyventi per gerai“ – visai kaip šv. Teresėlės [...]. Christiane Rancé biografija apie jos gyvenimą ir asmenybę – taip pat ir santūriai emocingas pasakojimas apie to laikotarpio, kada gyveno Simona Weil (1909–1943), Prancūziją ir Europą.
Kelios recenzijos
Tyliai vakaras atėjo, dega žiburį pelėda. Brakšt, išgirdo, trakšt. Žybt, veidrodėlis pabaisoms gąsdinti. Rytas penktame balkono aukšte. Bebrai irgi namą statė. Po darbymečio – linksmybės. Mėnulis keliauja, saulė ežeran įkrito. Kiškių karalius ir pelikanas su tulpe lydekos gimtadienyje, dar kaliausė, kiek daug klausimų: kas, kodėl, kaip?
Viešpaties Dievo vieversys
„Šventojo Pranciškaus arfa“ – hagiografinis romanas. Į 15 dalių suskirstytas chronologinis pasakojimas perteikia turtingo Asyžiaus pirklio sūnaus gyvenimo istoriją, išryškinančią šventojo dvasinės brandos kelią: apsisprendimą gyvenimą paskirti Dievui, mažųjų brolių ordino įsteigimą, atliktus stebuklus ir mirtį.
