LiteratūraKnygos
Pyktį nulieti
Pykčio ir atleidimo sąryšis su nuodėme? Pastarąją Richmondas apibrėžia kaip tuščią asmeninių troškimų vaikymąsi, kai iš visų jėgų, panaudojant visas žinias ir privilegijas, siekiama nieko nepaisyti, negerbti ir naikinti visus ir viską, kas kliudo gauti tai, ko norime…
Tai kelias iš kapų į deimantinę laisvę?
Išleista nauja Gintaro Patacko poezijos ir Arvydo Palevičiaus tapybos knyga „Konodontų fiesta“ iškart užminė šiokią tokią paleontologinę mįslę. Grįžimas 500 mln. metų į praeitį, kai vandenynai knibždėjo tų nedidelių nuodingų, dantytų kirmėlių? Kraupoka, ir lengva įsivaizduoti, kaip kažkur prie Palangos, besimaudant Baltijos jūroje, tave apninka pelekuotų kirminų didžiulėmis išsprogusiomis akimis, ir didelių (iki 40 cm), ir mažyčių (ne mažiau…
Dienoraščiai
Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis – tai lyg bandymas sustabdyti Laiką, kuris visus įvykius, mintis, jausmus linkęs tuoj pat palikti praeityje ir užmarštyje. Bet dienoraščio rašymo būdas gali būti labai skirtingas: vienas rašys diena iš dienos, kruopščiai įvardydamas faktus ir įvykius, o kitas – atrinkdamas tik svarbiausius…
Knygos ir knygelės
Nuo pat pradžių skaičiau įsitraukusi; ir nors autorė paaiškino savo romano sumanymą pristatymo „Paviljone“ metu, supratau, kad skaitant įdomiau nuo to atsiriboti ir tiesiog pasinerti į pasakojimo tėkmę. Moralinė programa priminė Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Medaus skonis“: istorija ir žmogaus likimas yra nulemti aukštesniųjų jėgų, ir tik etinis apsisprendimas padeda joms priešintis. Prisiminiau ir nepakankamai pastebėtą Renatos Šerelytės romaną…
Nepasotinamas geismas
Šiuo metu Danijoje gyvenančios poetės Rimos Juškūnės antrasis eilėraščių rinkinys „Perikonas“ apraizgytas įvairiomis tematinėmis sampynomis, iš kurių ryškiausios dvi – santykiai su tėvais ir emigracijos problema, nors išryškėja ir subtili dievoieškos linija. Debiutiniame rinkinyje „Irisai“ (Kauko laiptai, 2015) R. Juškūnė pasirodo kaip tiršto verlibro kūrėja, o kai kurie jos tekstai skambesiu kiek primena Henriko Radausko poetiką. „Perikone“ poetė nevengia…
Hitopadeša
Įnikau skaityti. „Hitopadeša“ verčiama kaip „geras arba tinkamas pamokymas“. Pasakėčių proza ir eilėmis rinkinys sukurtas IX–XI a. Seniausias žinomas „Hitopadešos“ rankraštis rastas Nepale ir datuojamas 1373 m. Iš sanskrito į Europos kalbas pradėta versti XVIII a.
Laiko paradoksai Sašos Sokolovo durnių mokykloje
S. Sokolovas pateikia literatūrinę nesuvokiamo kūrinio versiją. Čia nėra vietos objektyviam pasakotojui ar aiškiam siužetui, o rašytojas paneigia stabilaus ego galimybę ir priverčia skaitytoją klejoti kartu su pagrindiniu knygos veikėju. Romanas tampa sąmonės srautu, nes sakinių forma ir minties dėstymas atkartoja kasdienį mąstymą.
Mintys apie ukrainiečių autoriaus knygą
[...] Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas, bet didesnio proveržio istorinių knygų leidybos srityje nepastebėjau. Pasirodė storos akademinės „plytos“, kurių neskaitys net artimiausi autoriaus giminaičiai, ar grafomaniškos garsių asmenybių parengtos Lietuvos istorijos kompiliacijos.
Veidrodinių atspindžių poezija
„Įtrūkusios mėnesienos“. Jau pats pavadinimas prikausto dėmesį. Apie kokius įtrūkius ir kokiose mėnesienose bus kalbama naujausiame Kornelijaus Platelio rinkinyje? Šį klausimą savitai užduoda ir pats poetas, iš pradžių cituodamas koaną: „Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes.“ Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt.“…
