LiteratūraKnygos
Per kultūrą į save, per Vilnių į pasaulį
2020 metais buvo išleista pirmoji su Lietuvos vardu siejamo prancūzų rašytojo Romaino Gary biografija lietuvių kalba. Tačiau atrodo, kad „su Lietuvos vardu siejamas“ yra per maža remarka Lietuvos vietai Gary gyvenime apibrėžti. Ji, kaip parodo biografijos autorė Dominique Bona, daug platesnė, nei iki šiol manėme.
Atkurianti ir sukurianti poezija
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė dviem kalbomis (anglų ir rusų) kuriančios poetės Annos Halberstadt rinktinių eilėraščių knyga „Transit“. Nors A. Halberstadt susitelkia į skausmingas praeities ir dabarties temas, poezija jokiu būdu nėra depresyvi: skaitant tekstus rimtį netikėtai praskaidrina sąmojis ir ironija – patrauklūs jos itin autobiografiškos kūrybos bruožai.
Nesenkantys atminties šuliniai
Vis dėlto atokvėpyje tarp dviejų karantinų vykstu iš taško A į sostinę, nes tik ten ir, pasirodo, tik viename knygyne galima įsigyti leidyklos „Homo liber“ ką tik išleistą Audronės Girdzijauskaitės atsiminimų romaną „Atminties šuliniai“. Šios teatrologės recenzijų, dažniausia spausdintų „Literatūroje ir mene“, nuo jaunystės laukdavau su nekantrumu.
Viskas normaliai (apie normalius žmones ir jų santykius)
„Normalūs žmonės“ yra vėlyvojo kapitalizmo kultūrinis greitasis maistas: suvartojama per dieną, skaitant apima intensyvios emocijos, bet pabaigus lieka kažkoks nemalonus sunkumas. Iš dalies tai bindžinama (angl. binge) knyga, panašiai kaip ir be pertraukų žiūrimi „Sostų karai“ ar „Keistesni dalykai“ (Stranger Things). Bet „Normalių žmonių“ magija, – vien JAV buvo parduota virš 300 000 egzempliorių, – yra paprasta: romane kalbama…
Dienų konsteliacijos
Skaitydama Alfonso Andriuškevičiaus dienoraščius pajutau paradoksą: kaip žanrui pridera, metai po metų, diena po dienos fiksuojamas konkretus laikas, bet patys įrašai jį, sakyčiau, konceptualiai ignoruoja: laiką verčia erdve. Nesvarbu, ar tai būtų 2002 ar 2015-ieji, įrašų fragmentai komponuojami kaip erdvinės kompozicijos.
You Need The Drugs
Šiemet rudenį pasirodžiusi Nojaus Saulyčio debiutinė knyga sulaukė apžvalgininko Tomo Vaisetos kritikos strėlės LRT radijo laidoje „Pirmas sakinys. Ar Metų knygų rinkimuose – metų knygos?“. Tiesa, Vaiseta sąmoningai neįvardijo nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, tačiau žinant kontekstą („SMS gėlytė“ – vienintelė lietuvių autoriaus poezijos knyga, kurią pastaruoju metu išleido „Kitos knygos“) galima daryti prielaidą, kad kalbėta būtent apie šią…
Žiedlapio skeveldra per vyzdį
J. Sereikaitės „Mėlynos musmirės“ – įdomi, išraiškinga, minties vingiais ir įvaizdžių fantazija skaitytoją stebinanti (bet nesugluminanti) knyga. Išmonei neužgožiant emocijos, kuriama savita, kiek fantasmagorinė eilėraščio erdvė.
Apie knygą, kuri yra šventė
Pirmą kartą išgirdau Liną, kai prieš keletą metų kartu dalyvavom „Filologų rudenyje“. Tiesą sakant, nebuvau jos tekstų skaičiusi ir pirma suklusau dėl itin palankių komisijos komentarų. Galvojau – čia, matyt, gali būti tikrai įdomu. Tada – skaitymai. Lina užhipnotizavo savąja „Miesto švente“ ir jaučiausi atradusi naują perspektyvų balsą. Šiandien – knyga, dėl kurios džiaugiuosi, nes tokio žvilgsnio, formos, įtaigos…
Viščiukus skaičiuoja rudenį
Kodėl tiek daug apie seksą? Net poetiškų naujadarų prikonstruota (pvz., „pismas“). Bet kai įkerti absurdo dagerotipijos mechanizmą, gali pasidaryti kiek nuobodu – įgrysta hermetiškumas ir infantilo kaukė. Visgi pagarba už karnavališkumą, šventvagystę, smagų antausį gyvūnų teisėms…
Apie pasaulį, kurio (galbūt) nėra
Perskaičiusi Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“, prisiminiau 2018 metais debiutavusios Gretos Ambrazaitės knygą „Trapūs daiktai“: abi autorės savaip išryškina tikrovės netvarumą, nykimą, nesaugumą, tačiau G. Ambrazaitės poetinė raiška sodresnė, įmantresnė. Kita vertus, L. Kromalcaitė drąsiai renkasi laisvą ir gan paprastą kalbėjimo būdą. Todėl tekstai atrodo lengvai perprantami, nors, kaip išaiškėja juos detaliau panagrinėjus, tas paprastumas neretai…
