LiteratūraKnygos
Žvelgiant nuo lapo briaunos
E. Drungytės „Kalnas ir miestas“ – išraiškinga knyga apie įsiprasminimą išgyvenant tarpines būsenas, apie atskirų būties dedamųjų sutalpinimą individo jausenoje. Dekonstruojant reiškinių prigimtines savybes, neslepiant emocijos ieškoma išeities, siauro ir vingiuoto takelio į harmonijos kampelį, kuriame nors trumpam atlėgtų egzistencijos slėgis.
Staigmena iš archyvo
Knyga išleista po jos autoriaus Vytauto Vanago (1930–2017), literatūros istoriko ir tekstologo, mirties. Jis instituto bibliotekos rankraštynui, be kitų dokumentų, paliko sutvarkytą savo eilėraščių ir memuarinių fragmentų rankraštį. Šiuos tekstus Vanagas rašė sau, pasirinkęs slapyvardį Antanas Sėlis, bet tikėjosi, kad jie vėliau bus įdomūs ir kitiems.
Gyventi nežinant
Skaitant Antano A. Jonyno „Naujuosius sonetus“ pirmiausia dėmesį patraukia įtaigūs vaizdai, liudijantys, kad santykis su pasauliu ir netgi interpretacija užgimsta anksčiau už tam tikrų kategorijų kūrimą. Kitaip tariant, stebėjimas savaime jau yra interpretacija, nes į tą patį dalyką galima pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Tad lyrinio subjekto santykis su pasauliu skleidžiasi ne tik gvildenant pažinimo ir egzistencines problemas, bet ir…
Vilnius–Maskva: tankus ankstyvojo sovietmečio gobelenas
…bet kuriems atsiminimams neišvengiamas banalokas segmentas „atmintis“ čia atsirado motyvuotai, nes Girdzijauskaitė yra išleidusi vaikystės, karo ir pokario įspūdžiais paremtus noveliškus pasakojimus „Atminties salos“ (2008).
Tarp „pornosaitų“ ir mišių
Tomas Petrulis iš savo kartos poetų išsiskiria novatorišku raiškos potėpiu ir ekstravagantiškesnių motyvų paieška. 2020 metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido šio religijos magistrantūrą pabaigusio poeto eilėraščių rinkinį „Sterili“.
Per kultūrą į save, per Vilnių į pasaulį
2020 metais buvo išleista pirmoji su Lietuvos vardu siejamo prancūzų rašytojo Romaino Gary biografija lietuvių kalba. Tačiau atrodo, kad „su Lietuvos vardu siejamas“ yra per maža remarka Lietuvos vietai Gary gyvenime apibrėžti. Ji, kaip parodo biografijos autorė Dominique Bona, daug platesnė, nei iki šiol manėme.
Atkurianti ir sukurianti poezija
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė dviem kalbomis (anglų ir rusų) kuriančios poetės Annos Halberstadt rinktinių eilėraščių knyga „Transit“. Nors A. Halberstadt susitelkia į skausmingas praeities ir dabarties temas, poezija jokiu būdu nėra depresyvi: skaitant tekstus rimtį netikėtai praskaidrina sąmojis ir ironija – patrauklūs jos itin autobiografiškos kūrybos bruožai.
Nesenkantys atminties šuliniai
Vis dėlto atokvėpyje tarp dviejų karantinų vykstu iš taško A į sostinę, nes tik ten ir, pasirodo, tik viename knygyne galima įsigyti leidyklos „Homo liber“ ką tik išleistą Audronės Girdzijauskaitės atsiminimų romaną „Atminties šuliniai“. Šios teatrologės recenzijų, dažniausia spausdintų „Literatūroje ir mene“, nuo jaunystės laukdavau su nekantrumu.
Viskas normaliai (apie normalius žmones ir jų santykius)
„Normalūs žmonės“ yra vėlyvojo kapitalizmo kultūrinis greitasis maistas: suvartojama per dieną, skaitant apima intensyvios emocijos, bet pabaigus lieka kažkoks nemalonus sunkumas. Iš dalies tai bindžinama (angl. binge) knyga, panašiai kaip ir be pertraukų žiūrimi „Sostų karai“ ar „Keistesni dalykai“ (Stranger Things). Bet „Normalių žmonių“ magija, – vien JAV buvo parduota virš 300 000 egzempliorių, – yra paprasta: romane kalbama…
Dienų konsteliacijos
Skaitydama Alfonso Andriuškevičiaus dienoraščius pajutau paradoksą: kaip žanrui pridera, metai po metų, diena po dienos fiksuojamas konkretus laikas, bet patys įrašai jį, sakyčiau, konceptualiai ignoruoja: laiką verčia erdve. Nesvarbu, ar tai būtų 2002 ar 2015-ieji, įrašų fragmentai komponuojami kaip erdvinės kompozicijos.
