LiteratūraKnygos
Spalio knygos
Romanas išėjo 1901 m., nustebau, radusi Manno minimą restoraną pavadinimu „Milžino paunksmė“ (Balio Sruogos pjesė parašyta 1930 m.). Sruoga studijavo Miunchene – esu tikra, skaitė „Budenbrokus“. Gal tą pavadinimą įsimetė į pasąmonę nejučia.
Salos su aštriais iškyšuliais
Gvidas Latakas parašė įdomią poezijos knygą – ir iš kalbos, iš kalbinių būsenų, iš suintensyvėjusio girdėjimo, iš pačiam sau ne visada aiškių atsiliepimų į tai, ką girdi arba tariasi girdįs. Daug ką ir nupiešė, nupaišė. Visko apstu – ir linijų, ir žodžių. Knygos pavadinimas „Salos“ kiek per aptaku. Aštrius išsišovimus, išsikišimus labiau atitiktų „Kaulo sala“.
Vidinė žuvis
[...] gausybė mokslininkų ir entuziastų į dienos šviesą siekė ištraukti vieną paslaptingiausių būtybių. Ir riebus, ir saldus, ir šleikštulį keliantis, ir besivyniojantis aplink ranką. Šitiek dėmesio? Svenssonas toli gražu nėra pirmasis, paskyręs geriausius savo gyvenimo metus.
Išlikimo dienoraštis
Įvadinis Manfredo Žvirgždo straipsnis taip išsamiai pristato Vinco Mykolaičio-Putino egodokumentą, kad skaitydama patį šaltinį jau turėjau informacijos apie tekste greit įvyksiančias kolizijas ir net išankstinį netyčinį jų vertinimą.
Iškvėpuota istorija apie save
Patiko, kad Vilimaitė neduoda jokių lengvinančių įrankių, vengia apibendrinimų ir moralizavimų, kurie padėtų išpainioti sudėtingą Elenos psichologinį portretą. Skaitytojas paliekamas akistatoje su protagoniste labai paprastai užduočiai – ją suprasti arba ne. Ir vėl – ar nesupratimas arba klaidingas supratimas reikštų knygos nesėkmę? Nemanau.
Salos ir salelės
Truputį keista rankose laikyti tokią masyvią poezijos knygą. Šiais metais pasirodęs naujasis Gvido Latako rinkinys „Salos“ turi ką pasiūlyti skaitytojams. Jame ne tik poeto eilėraščiai, bet ir piešiniai, medalių eskizai, kurie, galima sakyti, kartais pavirsta eilėraščiais…
Rugpjūčio knygos
Sovietmečiu Preusslerio vertimais vaikams dar nelabai kvepėjo, bet vasaros stovykloje rodė čekų sukurtą šios knygos ekranizaciją. Liko toks slegiantis nuaro įspūdis, kad, maniau, pačios knygos niekad neimsiu į rankas. Bet, matyt, išmušė valanda: domina siaubo vaikams žanras.
Rašymas yra skaitymas
Ką gi, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ gali šiek tiek pailsėti: tokių šokiruojančių detalių kaip šuns išrausiamos kūnų dalys ar ištiškusios smegenys jau senokai skaičiau. Aišku, ir nuo krūties nutrauktas ir nužudytas kūdikis, deginamos žmogienos tvaikas, sėkmė apsimesti negyvam lavonų duobėje ir pabėgti, o paskui patekti į Panerius dar kartą.
Mamutai, besiganantys metaforoje
A. Veiknio „Mamuto medžioklė“ – išgyventa ir išbaigta knyga apie laikotarpių ir erdvių tarpusavio ryšius. Pastebint praeities ir dabarties fragmentų panašumus, Kūrėjo ir žmogaus veiklos rezultatų sąlyčio taškus, laiko cikliškumą, erdvės reliatyvumą kuriamas alegorinės medžioklės laukas, kuriame išlikimas, egzistencija ir ateities prognozė yra smarkiai paveikti praeities procesų.
Apie vandenį, verčiamą poezijos vynu
[Gintaro Bleizgio] „Procesija“ – tokia knyga, atskleidžianti kraštutinumus, prie kurių poetai gali priartėti, ieškodami metafizinio kalbėjimo centro, bet neišlaikydami principo „mažiau yra daugiau“. Gal profesionaliems poetams irgi nepakenktų atidus redaktorius? Galbūt tada vanduo dažniau virstų poezijos vynu?
