LiteratūraKnygos
Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti
Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo.
Banginis rašalo jūroje
„Malonės“ – romanas apie moterų bendruomenę su visais jos pliusais ir minusais: visokeriopu palaikymu, supratimu, empatija, intuicija, bet ir pavydu, apkalbomis ir panašiai, nors neretai tai ne mažiau būdinga ir vyrų pasauliui. Apie moterų kunigystę, jeigu norit.
Ne rojus, bet pasaulis kitas
Abdulrazakas Gurnah gimė 1948 m. Zanzibaro saloje išeivių iš Arabijos šeimoje, bet jau būdamas dvidešimties metų apsigyveno Anglijoje. „Rojaus“ (1994) veiksmo atspirties vieta yra ne Zanzibaras, o artimiausia salai Afrikos žemyno dalis, tuometinė Tanganika, pajūrio miestelis.
Nuo smilgos iki smilgos
Sentimentalokas Liudviko Giedraičio knygos pavadinimas sukėlė įtarimų, kad galbūt joje bus nemažai didaktikos ar nusaldinto kalbėjimo. Džiaugiuosi klydusi: jei ir esama sentimentalaus tono, jis išgirstamas laiku, o didžiausią nuostabą kelia kalbos preciziškumas ir melodingumas.
Spalio knygos
Romanas išėjo 1901 m., nustebau, radusi Manno minimą restoraną pavadinimu „Milžino paunksmė“ (Balio Sruogos pjesė parašyta 1930 m.). Sruoga studijavo Miunchene – esu tikra, skaitė „Budenbrokus“. Gal tą pavadinimą įsimetė į pasąmonę nejučia.
Salos su aštriais iškyšuliais
Gvidas Latakas parašė įdomią poezijos knygą – ir iš kalbos, iš kalbinių būsenų, iš suintensyvėjusio girdėjimo, iš pačiam sau ne visada aiškių atsiliepimų į tai, ką girdi arba tariasi girdįs. Daug ką ir nupiešė, nupaišė. Visko apstu – ir linijų, ir žodžių. Knygos pavadinimas „Salos“ kiek per aptaku. Aštrius išsišovimus, išsikišimus labiau atitiktų „Kaulo sala“.
Vidinė žuvis
[...] gausybė mokslininkų ir entuziastų į dienos šviesą siekė ištraukti vieną paslaptingiausių būtybių. Ir riebus, ir saldus, ir šleikštulį keliantis, ir besivyniojantis aplink ranką. Šitiek dėmesio? Svenssonas toli gražu nėra pirmasis, paskyręs geriausius savo gyvenimo metus.
Išlikimo dienoraštis
Įvadinis Manfredo Žvirgždo straipsnis taip išsamiai pristato Vinco Mykolaičio-Putino egodokumentą, kad skaitydama patį šaltinį jau turėjau informacijos apie tekste greit įvyksiančias kolizijas ir net išankstinį netyčinį jų vertinimą.
Iškvėpuota istorija apie save
Patiko, kad Vilimaitė neduoda jokių lengvinančių įrankių, vengia apibendrinimų ir moralizavimų, kurie padėtų išpainioti sudėtingą Elenos psichologinį portretą. Skaitytojas paliekamas akistatoje su protagoniste labai paprastai užduočiai – ją suprasti arba ne. Ir vėl – ar nesupratimas arba klaidingas supratimas reikštų knygos nesėkmę? Nemanau.
Salos ir salelės
Truputį keista rankose laikyti tokią masyvią poezijos knygą. Šiais metais pasirodęs naujasis Gvido Latako rinkinys „Salos“ turi ką pasiūlyti skaitytojams. Jame ne tik poeto eilėraščiai, bet ir piešiniai, medalių eskizai, kurie, galima sakyti, kartais pavirsta eilėraščiais…
