LAURA ŠVEDAITĖ Ke­lio­nė – tai tar­pu­sa­vy­je ne­bū­ti­nai su­si­ju­sių at­si­tik­ti­nu­mų vi­su­ma, ku­riai bū­ti­na pa­si­duo­ti. Ant­raip – ke­lio­nė ne­įvyks. Ant­raip – ne­įvyks joks gy­ve­ni­mas. Api­brė­ži­mus mėgs­tan­tis ke­liau­to­jas

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ Tak­si lauk­ti ne­rei­kė­jo. Pa­slau­gus die­du­kas ati­da­rė du­ris, ba­ga­ži­nės gi­lu­mo­je at­gu­lė la­ga­mi­nas, pa­me­nu, ku­rį lai­ką dar ne­su­pra­tau, kas vyks­ta, kol ga­liau­siai iš­le­me­nau, kad ga­ben­tų ma­ne į oro uos­tą, ir su­smu­kau ant už­pa­ka­li­nės sė­dy­nės.

TOMAS MARCINKEVIČIUS Baltas sunkvežimis Pralėkęs pro šalį baltuose Slovakijos kalnuose, lenkiokas baltame sunkvežimyje apsigalvojo, apsuko ratą ir įsisodino. Iki Krokuvos slebizuojam rusiškai, ta greitakalbe, kuri visada užpuola, kai labai nori viską paaiškinti

TOMAS MARCINKEVIČIUS Į nakties pakraštį Tik nereikia bijoti nakties, net lapkričio mėnesį Rumunijoje. Ak, pamenu, kai buvome jauni ir nepatyrę ir keldavomės pusę šešių ryto, kad tik nesutemtų keliaujant autostopu.

TOMAS MARCINKEVIČIUS Išbyrėję dantys Keisti žmonės, erzinančios mintys ir neaiškūs miestai. Gyvenimo druska, verčianti čepsėti, kol patampa šleikščiai per sūru. Kas nuo to sūrymo sunegaluoja pirmiau – mintys ar organizmas, neaišku. Pernelyg sujungtos šios dvi esybės

TOMAS MARCINKEVIČIUS Siurrealizmas Būti keisčiausioje situacijoje, kurioje galėtum šiuo metu būti, yra keista. Akinamo stiprumo šviesos blyksniai, smegenų bangos sustoja daliai sekundės vien tam, kad staiga pajustum, kur ir kaip esi ir kaip tai neįtikėtina.

TOMAS MARCINKEVIČIUS Paminklas nežinomam šuniui Tokiems va miestams, kuriuose jautiesi kaip Rusijos imperijoje arba Sovietų Sąjungos gyvavimo pradžioje (Ilfo ir Petrovo, Bulgakovo romanuose)

TOMAS MARCINKEVIČIUS Adaptuojantis prie mito Kijevo Rusia – tai tau ne šuns papas, tai devintas amžius, slavocentristams – pasaulio sukūrimo momentas, kai klajokliai variagai tapo galybe, šlovingaisiais slavais.

TOMAS MARCINKEVIČIUS Trys nuobodulio lygiai „Tu kur? Prie geležinkelio stoties? Gerai, eik tiesiai gatve, kurią matai, ir ten gale aš tave pasitiksiu“, – į ragelį kone rėkia Ania. „Nu bus tokie gotikiniai pastatai, aš ten lauksiu“, – ir padeda.