Bertoltas Brechtas eilėraštyje „Daina apie Vltavą“ („Das Lied von der Moldau“) giedojo maždaug taip: Vltavos dugnu keliauja akmenys, laikai keičiasi, o sykiu, suprask, mielas skaitytojau, keičiasi didieji ir mažieji vietomis – trys karaliai antai guli pakavoti.   Laikai išties keičiasi. Prahos gatvėmis it nepermaldaujamas akmenų srautas upės dugnu traukia turistai. Pirmą vakarą išėjęs kur nors užkąsti buvau nuneštas ant Karolio…

Vašingtonas man pasirodė europietiškiausias iš visų lankytų Amerikos miestų. Todėl galbūt gražiausias. Nėra dangoraižių, nes, miesto nutarimu, joks pastatas negali būti aukštesnis už Kongreso rūmus. Kaip tik žydėjo magnolijos, sakuros, vaikštinėjo daug į politikes panašių moterų – kostiumuotų, savim pasitikinčių, emancipuotų. Ten gyvenanti Ada Valaitis mus vedėsi vakarieniauti pas meksikiečius ir sakė, kad jaunimas turi būti politiškas, jeigu nori įsitvirtinti…

Turgų primenantys oro uostai, skridimas kukurūzniko dydžio lėktuvu iš Toronto beveik naktį, lietui pliaupiant; stileiva juodaodis stiuardas su raudonu šaliku, angliškai kalbantis su prancūzišku akcentu, – jei kas ir nuoširdžiai prisiekinėja nebijantis skristi, veikiausiai visai neturi vaizduotės. Saugaus nusileidimo ant vandens nebūna, – prieš kelionę mane instruktavo Laima Kreivytė, nemažai apie tuos reikalus prisiklausiusi iš buvusios stiuardesės Monikos Krikštopaitytės. Bet…

Į Minską su Gintaru Grajausku važiavome iškart po garsiųjų derybų. Iš anksto žinojau tik tiek, kad sovietmetis ten įstingęs ir nežada niekur trauktis. Vis dėlto vilties teikė anglakalbiai traukinio keleiviai, kuriems nebaisios muitininkės kailinėmis kepurėmis ir ilgomis kasomis. Jie nesilaikė jų akivaizdoje baikštaus santūrumo; tryško juokais, pasakojimais; anglų kalba su jais niekas net nesiruošė komunikuoti. Jų vaikai elgėsi nesuvaržytai, kaip…

Į Krokuvą teko trumpam užklysti pakeliui per Slovakiją važiuojant į Vengriją. Atvažiavome likus valandai iki pusiaudienio. Vaikštinėti po šį kadaise buvusį karalių miestą ir ieškoti jame nuotykių mums, keliauninkams, buvo leista iki pat gilių sutemų, kai saulės spindulių žaismą pakeis dirbtinė šviesa, nes tik po vidurnakčio mūsų keleivinė pagal nustatytą grafiką turėjo pajudėti link slovakų žemės. Kadangi buvau per daug…

Kartais atrodo, kad Gruzija – ideali vieta vyriškosios lyties atvykėliui peržengti savo heteroseksualumo ribas. Pietų Kaukazo šalies vyrai vaikšto susikibę už parankių, sveikindamiesi bučiuoja į žandus, o Tbilisio pasilinksminimo įstaigose paprastai trūksta merginų…

Kelias savaites maišę Transilvanijos miestus ir sukorę gerą gabalą kelio atsidūrėm tokiame Rumunijos mieste pavadinimu Sibiu…

Vokietijoje, degalinėje kažkur pakeliui į Dresdeną, mano draugė atsisuka į mane, žiūri paklaikusiomis akimis ir sako: „Aš išprotėsiu.“ O mane protas jau kuris laikas apleidęs. Taigi neliko nė vienos minties, tik banguojantis asfaltas ir jausmas, kad kažkas yra blogai, bet nesugalvoji nei kitos vietos, nei situacijos, kurioje norėtum atsidurti. Į degalinę mus atvijo to banguojančio asfalto ilgesys – keliaujant autostopu…

Taip atsitiko, kad kovo pradžioje su vyriausiuoju sūnumi Nojumi atsidūrėme Maskvoje. Nojus, skirtingai negu aš, Maskvoje viešėjo pirmąsyk ir kategoriškai pamėgino man užsakyti ekskursiją į mauzoliejų: – Tėte, aš noriu jį pamatyt, aš noriu asmenukės su juo! – su šypsenėle tarė Nojus. Viešpatie, pagalvojau, tas jaunimas kartais nesuvokia, ką kalba. Nežinau kodėl, bet mane visada neigiamai veikė mirusių žmonių –…

Kadangi tuo metu kaip tik rašiau visas mano jėgas rijusį magistro darbą, visai neatsitiktinai vieną savaitgalį nusprendžiau padaryti šiokią tokią pauzę ir aplankyti draugus Kaune. Štai taip aš atsidūriau Kauno geležinkelio stotyje. Prieš tai su draugu kiek užkandome vienoje Kauno valgyklėlėje, pasistiprinę paspaudėm kits kitam ranką ir patraukėme kiekvienas savais keliais – jis į VDU biblioteką, o aš atgal į…