Paryžius, banalusis meilės miestas, – Senos tiltų turėklai, kaip ir čia, apkarstyti vedybinėmis spynomis. Svarstau, ką imti į lėktuvą – Solveigos Daugirdaitės knygą apie Sartre’ą ir Beauvoir ar antikvarinį vertimą – sentimentalų kažkokio prancūzo romaną. Pasiimu sunkų kelionių po Prancūziją vadovą, kurio mažai prireiks, bet lėktuve sunku susikaupti skaityti ką nors kita. Kelionės naudingos tuo, kad kaskart prieš skrydį…

Iš netrukus pasirodysiančios knygos   Svečiuose. Privatus gyvenimas   Šventės. Viskas Irane taip pat kaip ir visame pasaulyje. Ir televizijos laidos panašaus stiliaus kaip „Klausimėlis“, ir per radiją atsitiktiniam klausytojui užduodami kvaili klausimai, ir juokingų atsitikimų reportažai, viskas, kaip būdinga žmonėms: vyrai nori moterų, moterys – vyrų, o kas iš to išeina, kai toks nuolatinis valdžios spaudimas ir kontrolė, tai…

Į Vieną išvykau tą dieną, kai euras – daugelio manymu, šėtonas – visų piniginėse tapo viršininku. Grįžau, nusileidau tiesiai į krienų tyrę, šalto ir pilko balandžio lizdą…

Tūlam lietuviui Rumunija veikiausiai tebėra murzina čigonų valstybė kažkur Rytų Europoje. Labiau apsiskaitę tautiečiai nedvejodami pasakytų, kad ši šalis…

Bertoltas Brechtas eilėraštyje „Daina apie Vltavą“ („Das Lied von der Moldau“) giedojo maždaug taip: Vltavos dugnu keliauja akmenys, laikai keičiasi, o sykiu, suprask, mielas skaitytojau, keičiasi didieji ir mažieji vietomis – trys karaliai antai guli pakavoti.   Laikai išties keičiasi. Prahos gatvėmis it nepermaldaujamas akmenų srautas upės dugnu traukia turistai. Pirmą vakarą išėjęs kur nors užkąsti buvau nuneštas ant Karolio…

Vašingtonas man pasirodė europietiškiausias iš visų lankytų Amerikos miestų. Todėl galbūt gražiausias. Nėra dangoraižių, nes, miesto nutarimu, joks pastatas negali būti aukštesnis už Kongreso rūmus. Kaip tik žydėjo magnolijos, sakuros, vaikštinėjo daug į politikes panašių moterų – kostiumuotų, savim pasitikinčių, emancipuotų. Ten gyvenanti Ada Valaitis mus vedėsi vakarieniauti pas meksikiečius ir sakė, kad jaunimas turi būti politiškas, jeigu nori įsitvirtinti…

Turgų primenantys oro uostai, skridimas kukurūzniko dydžio lėktuvu iš Toronto beveik naktį, lietui pliaupiant; stileiva juodaodis stiuardas su raudonu šaliku, angliškai kalbantis su prancūzišku akcentu, – jei kas ir nuoširdžiai prisiekinėja nebijantis skristi, veikiausiai visai neturi vaizduotės. Saugaus nusileidimo ant vandens nebūna, – prieš kelionę mane instruktavo Laima Kreivytė, nemažai apie tuos reikalus prisiklausiusi iš buvusios stiuardesės Monikos Krikštopaitytės. Bet…

Į Minską su Gintaru Grajausku važiavome iškart po garsiųjų derybų. Iš anksto žinojau tik tiek, kad sovietmetis ten įstingęs ir nežada niekur trauktis. Vis dėlto vilties teikė anglakalbiai traukinio keleiviai, kuriems nebaisios muitininkės kailinėmis kepurėmis ir ilgomis kasomis. Jie nesilaikė jų akivaizdoje baikštaus santūrumo; tryško juokais, pasakojimais; anglų kalba su jais niekas net nesiruošė komunikuoti. Jų vaikai elgėsi nesuvaržytai, kaip…

Į Krokuvą teko trumpam užklysti pakeliui per Slovakiją važiuojant į Vengriją. Atvažiavome likus valandai iki pusiaudienio. Vaikštinėti po šį kadaise buvusį karalių miestą ir ieškoti jame nuotykių mums, keliauninkams, buvo leista iki pat gilių sutemų, kai saulės spindulių žaismą pakeis dirbtinė šviesa, nes tik po vidurnakčio mūsų keleivinė pagal nustatytą grafiką turėjo pajudėti link slovakų žemės. Kadangi buvau per daug…

Kartais atrodo, kad Gruzija – ideali vieta vyriškosios lyties atvykėliui peržengti savo heteroseksualumo ribas. Pietų Kaukazo šalies vyrai vaikšto susikibę už parankių, sveikindamiesi bučiuoja į žandus, o Tbilisio pasilinksminimo įstaigose paprastai trūksta merginų…