LiteratūraŠiaurės katinai
Smėlio žmogus
Visada vengdavau savo psichoterapeuto akių, nes jis pernelyg priminė Froidą. Tai man kėlė šiokį tokį nejaukumą. Maniškiui dažniausiai nuo nosies slysdavo akiniai, todėl jis laikydavo juos prirėmęs pirštu. Dar erzinančiai šniurkščiodavo ir pernelyg įdėmiai žiūrėdavo į akis. – Kada paskutinį kartą atostogavote? – jo balsas pasibeldė į mano mintis, kurias sesijos metu laikiau uždaręs. – Ne… Negaliu pasakyti, –…
Netikros odos lagaminas
AAAAAA
Ta moteris. Na, ta moteris buvo visai maloni ir nepavojinga. Ne ji pradėjo. Jos dėdė buvo snieginių arbūzų auginimo pradininkas. Mirdamas testamentu paliko visą ūkį jai. Taip ir matau jos dėdę vaikštantį po sovietinių laikų turgų. Šiek tiek virpančiomis rankomis. Klausiantį gruzinų (dabartinių kartvelų) su aerodrominėmis kepėmis, ar labai pas juos šalta. Kurie arbūzai yra iš šalčiausių Gruzijos vietų?…
Nugalėtojas
Tvankioje betoninio daugiabučio svetainėje prie išblukusiais gėlėtais tapetais nuklijuotų sienų glaudėsi suklerusios lentynos, nukrautos sovietmečiu išleistomis knygomis, žurnalais „Modelist konstruktor“ ir įvairiais tautinių motyvų menkniekiais. Nuo palubės kambarį stebėjo dulkėtas molinis Vytis, kurio šypseną slėpė ūsai ir šarvų antsmakris. Senelis užsidėjo akinius. – Dabar žiūrėk, – pasakė. – Stumi karaliaus pėstininką į priekį. Per du. Atsidaro kelias rikiui –…
Taip kalbėjo Ikas Vuonagalas
Jis buvo riboto proto, tad be aukštojo išsilavinimo nieko nebūtų pasiekęs gyvenime.
Kodėl aš…
…nevalgau vištienos? Viena moteris pasakojo, kad jos vaikystėje name prie miško parko gyvenanti jų šeima augindavo keletą vištų ir gaidį. Prisiminė poros jų vardus – Cidonija, Saulė… Kitos jų irgi buvo ne bevardės, bet jų vardus užmaršties upė Leta nusinešė į nebūtį (savus gyvenimus pabaigdavo nukaršusios nuo visiškos senatvės). Gaidžio funkcijos visiems žinomos, todėl šeimininkai jį vadindavo tiktai Gaidžiu.…
Kai norisi užrašyti sapną
Užlipu ant Stalo kalno, žiūriu – atlekia tiesiai į mane diedas. Jis dėvi raudoną storų siūlų kepurę, striukė atlapota. Mėlyni blukinti džinsai jam smunka, nes pro atsegtą užtrauktuką kyšo nuogas pimpis.
Stebiu
Pirmas ženklas pasirodė sekmadienį. Goda įsipylė kavos ir nuėjo pasišukuoti. Kai po kelių minučių grįžo, nemenka dalis tamsaus gėrimo telkšojo ant stalo, dar didesnė – lėkštelėje. Ji ne vėpla – žino, jog nepraliejo pro šalį. Taigi gėrimą kažkas išlaistė. Tyliai ir nebyliai. Nors langai plastikiniai, Goda būtų prisivertusi patikėti, jog tai vėjo darbas.
Brūkštelėjimai
Lazdijuose prie bibliotekos pritvirtintas didelis šviečiantis ekranas, kuriame rodomi įvairių rajono kultūrinių renginių anonsai. Kartą užrašas kvietė apsilankyti Joninių šventėje: „Dek Joninių lauže!“ Vadinasi, šventės dalyviai viešai buvo kviečiami susideginti lauže šventės metu. Visa laimė, po kelių dienų užrašas buvo pataisytas: „Dek, Joninių lauže!“
Džiákūzy
Lionginas, tiesios marmurinės nosies link šešiasdešimtmečio artėjantis barzdočius, kopėtėlėmis nusileido į drungną baseino vandenį, kuris dėl plytelių spalvos atrodė idiliškai mėlynas, lyg Sicilijos pliaže. Stengėsi atrodyti besijaučiąs visiškai komfortiškai, bet visgi baseinas rodėsi esąs keistas sprendimas trijų brolių bei dviejų jų žmonų susitikimui. Nors pirtis, aišku, smagu. O komplekse pirtys buvo net keturios – rusiška, turkiška, kaimiška (niekuo nesiskirianti…
