Sėdėjau ir apsimečiau, kad lūkuriuoju atnešamo patiekalo, su ilgesiu prisimindamas dienas, kai sirgau. Sirgau baisiai: rachitu, artritu, sloga, varvančia nosimi, varvančiomis rankomis, ausų užkimštumu, inteligencijos nepakankamumu, triperiu, gonorėja ir lengva varvančio sifilio forma, o dar, kas be ko, buvau apolitiškas bedievis. Gydytojai šypsodavosi į nuskustą ūsą ir ramindavo mane, kad pasveiksiu. Nė vienas jų tuo netikėjo, ir net aš pats…

Sartras, sakoma, visur ieškodavęs prasmės. O kad būtų efektyviau, jo akys žiūrėdavusios į skirtingas puses tuo pat metu. Filosofijos istorikai spekuliuoja, kad tai tik dėl to Sartras išvengęs fenomenologijos. Karjeros pradžioje Sartras tos prasmės, sopulingai dūsaudamas ir vartaliodamas veizolus, ieškodavo visur: po lova ir lovoj, naršydamas po žmonos stalčius, virtuvėj tarškindamas puodų dangčiais, amerikiečio draugo Kito akyse. Sartras sriūbaudavo naktimis…

Dekartas armijoj, užuot marširavęs po šlykščias teutonų purvynes, visų labiausiai mėgo lindėti pas kakalį šiltą, dėl ko komradai jį pravardžiavo Pečialinda. Būdavo, išlenda Renė iš to savo pečiaus visas aprūkęs, pasvilusia sermėga ir pasinėšina į kaimą vyno bei žvakių zopostui užsipirkti. Tai kaimiečiai jau iš tolo rėkdami į šalis išsilaksto žabtais skalambydami: „Achtung, velinas, peklinis, ratavokit!“ O vaikai tik akis…

Pravardės būdavo ne tokios žiaurios. Danielius Mekinkovas, animacininkas

Savo uošvienę vadinau Ypata. Į akis, žinoma, kreipdavausi į ją vardu – Jūs, Galina, bet mobiliajame telefone buvau priskyręs ją prie YPATŲ grupės ir specialiai jai parinkau skambučio melodiją, kad žinočiau, kada nereikia atsiliepti. Ta moteris tikrai buvo ypatinga. Iki pensijos ji visą gyvenimą praleido vieno paukštyno firminėje parduotuvėje sverdama vištų šlauneles. Išėjusi į pensiją, ji ėmė kasdien bažnyčioje svarstyti…

Skiriu Simai (Kempiniukui) Vargšas vaikinas. Neįsivaizduoju, kaip jis turėjo jaustis, staiga pasibaigus parakui. Buvo užsisakęs visą valandą, o ta jo valanda dar tik prasidėjus. Ir nieko nebeįmanoma buvo padaryti, ničnieko – pasididžiavimas virto gėda. Iš tikrųjų, galėjau iškart išeiti, pasišalint ir palikt jį su savo gėda, nes juk taip nieko ir nesuspėjo įvykti. Bet man tada jo kažkaip pagailo, toks…

Deividas Hiumas Hiumas, sakoma, buvęs ponas didžiai emocingas, nepastovaus, karšto būdo. Vieną dieną, būdavo, prisiskolina pinigų iškilmingai pasižadėjęs juos kuo skubiausiai grąžinti, kitą dieną jau – žiū – užmatęs buvusį prietelių, sparčiai nėšinasi į kitą gatvės pusę, suka akis neva į zyliojančius šunis, neva į savo pušnis. O jei kas nors tą jam prikiša, tai tik rausta, pučia žandus, krato…