Iš ciklo „Nemandagios istorijos“

Gyveno kartą mergaitė stebuklingo, nepakartojamo grožio Lietuvos kampelio – Nidos vardu. Gyveno, kaip ir visi (visos), bet ne, ne kaip visos. Ji labai mėgo megzti, tačiau jos mezginiai nebuvo tradiciniai, nes tikrų virbalų jinai privengė, bijojo. Nida baiminosi visokių aštrių daiktų – smingančių, smeigiančių, duriančių, ji nepažinojo tikrų virbalų. Jinai mezgė įstabaus grožio, kartais trūkčiojančius, velniaižin kur prasidedančius ir kur…

Gyveno kartą mamytė ir mamytė. Turėjo jos dukrytę, kuri neturėjo akytės, o be to, sirgo leukemija (negerai, kai teigiami pasakų herojai būna tik sveiki ir gražūs). Kad dukrytei būtų linksmiau, mamytės jai dovanojo nušašusį kačiuką be kojytės iš prieglaudos (ten būta kačiukų ir su kojytėmis, tačiau tokių paimti, kol nepaimtas tasai be kojytės, negalima: tai reikštų diskriminaciją dėl negalios). Viena…

Tai darydamas prieš veidrodį Džeris susidomėjęs stebėjo savo išsišovusius raumenis, savo švariai nudepiliuotą odą ir lengvai sudrėkusius kovarnio tamsumo plaukus. Mažylio drakono tatuiruotė tai pasimatydavo, tai pasislėpdavo ritmingai ir įnirtingai, o vis dėlto dėl tam tikrų priežasčių ir kaustytai vaikštančioje rankoje. Baigęs Džeris įsipylė į lėkštelę pieno ir atsitūpęs švelniai iš jos lakė, nepamiršdamas žemyn patraukioti ką tik užsisegtą sijoną.…

Sėdėjau ir apsimečiau, kad lūkuriuoju atnešamo patiekalo, su ilgesiu prisimindamas dienas, kai sirgau. Sirgau baisiai: rachitu, artritu, sloga, varvančia nosimi, varvančiomis rankomis, ausų užkimštumu, inteligencijos nepakankamumu, triperiu, gonorėja ir lengva varvančio sifilio forma, o dar, kas be ko, buvau apolitiškas bedievis. Gydytojai šypsodavosi į nuskustą ūsą ir ramindavo mane, kad pasveiksiu. Nė vienas jų tuo netikėjo, ir net aš pats…

Sartras, sakoma, visur ieškodavęs prasmės. O kad būtų efektyviau, jo akys žiūrėdavusios į skirtingas puses tuo pat metu. Filosofijos istorikai spekuliuoja, kad tai tik dėl to Sartras išvengęs fenomenologijos. Karjeros pradžioje Sartras tos prasmės, sopulingai dūsaudamas ir vartaliodamas veizolus, ieškodavo visur: po lova ir lovoj, naršydamas po žmonos stalčius, virtuvėj tarškindamas puodų dangčiais, amerikiečio draugo Kito akyse. Sartras sriūbaudavo naktimis…

Dekartas armijoj, užuot marširavęs po šlykščias teutonų purvynes, visų labiausiai mėgo lindėti pas kakalį šiltą, dėl ko komradai jį pravardžiavo Pečialinda. Būdavo, išlenda Renė iš to savo pečiaus visas aprūkęs, pasvilusia sermėga ir pasinėšina į kaimą vyno bei žvakių zopostui užsipirkti. Tai kaimiečiai jau iš tolo rėkdami į šalis išsilaksto žabtais skalambydami: „Achtung, velinas, peklinis, ratavokit!“ O vaikai tik akis…