LiteratūraŠiaurės katinai
Pamylėjau TV žvaigždę (ankstesniame gyvenime)
Glorią sutikau XIX amžiuje, dirbdamas sodininku didžiuliame užmiesčio dvare. Manau, kad per ankstesnį įsikūnijimą ji buvo ištekėjusi už to dvaro prievaizdo. Nelaimei, tarnaudamas armijoje jis patyrė sužalojimų, todėl buvo nepajėgus išpildyti seksualinių Glorios troškimų…
nepadorus
mes susitikome bare,
mūsų buvo du,
a) aš ir b) tu
Paskutinis bulius
Pravėrus duris didelė moteris mane atidžiai nuo galvos iki kojų apžiūri ir glaudžiau susupa savo dideles paslaptis chalatan. Aišku. Paslaptys skirtos ne man. Pasitraukus praleidžia vidun, sau už nugaros užtrenkia duris ir parodo ranka priekin. Kelio atgal nebėr, einu priekin, kur parodytas. Eit visai netoli. Miegamajam, lovoj, guli mažas žmogus. Po gausybe įrėmintų nuotraukų su buliais ir matadoru. Matadoras visur…
Tyrinėjimai aplink mėlyną knygą (tekstas tik dėl akių)
Šį mėlynos ir baltos spalvų bilietą radau mėlynos ir baltos spalvų knygoje – Michelio de Certeau „The Practice of Everyday Life“. Ją parsisiunčiau internetu iš Amerikos per naudotų knygų internetinę parduotuvę. Buvo smalsu ištirti, kur nuves jo skleidžiama informacija…
Pelės įvaizdis kinų ir lietuvių kalbų frazeologizmuose
Lietuvių mitologijoje pelė dažniausiai apibūdinama kaip nešvarus gyvis, kuriam būdingas neįtikėtinas vislumas ir apetitas. Stiprūs pelės dantys gąsdino ir kartu kėlė pagarbą. Pelių pragraužti drabužiai laikyti suterštais ir aiškinti kaip būsimos nelaimės ar net mirties ženklas. Kita vertus, suvalgyti tai, ką prakando pelė, – stiprinti dantis. Pelė sietina su Velniu, dažnai jis siunčia pelę specialių užduočių atlikti. Neišsiskirianti pilka spalva…
Gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena
СПАУДА, КАЛБА, КНИГАС АТГАУК ИШ НАУЬО
Antraštės
Mariaus Buroko paskyroje feisbuko lankytojai nutarė pasilinksminti, pateikdami lietuvių literatūros ir tautosakos kūrinių antraščių improvizacijas bulvarinių leidinių stiliumi. Siūlome susipažinti, kaip dienraščiuose būtų pristatyti kai kurie klasikiniai kūriniai, autoriai ir jų biografijos.
Vienos valandos istorija
Vis dėlto savo vyrą ji mylėjo… kartais. Dažniausiai ne. Koks skirtumas! Pasitikėjimas savo jėgomis dabar buvo svarbiausias jos esaties impulsas, o meilė – neįmenama mįslė – nė iš tolo jam neprilygo!
– Laisva! Laisva kūnu ir siela! – šnabždėjo ji toliau.
Kitas žmogus
Penktadienio vakaras. Sučirškia durų skambutis. Atidarau. Už durų stovi kresnas vyras. – Labas vakaras, – sakau aš. – Atvykau, – taria jis. – Užeikite! Jis įeina. Stabtelime prieangyje prie drabužių spintos. – Atleiskite, kad taip drėgna, – sakau. – Saulė tik trumpam švysteli į šį butą. Pripratau. Eikite paskui mane. Jis eina. – Ar galiu jums pasiūlyti arbatos, kavos? Pasivaišinkite…
