LiteratūraŠiaurės katinai
Gongas kaip nesantaikos obuolys
Ši istorija visiškai nereikšminga ir neverta dėmesio – apie ją net kalbėti nebūtų prasmės, jeigu… Apie ją žinojau tik iš nuogirdų, visiškai neskyriau dėmesio, bet aplink lyg užverdant košei prasideda burbuliavimas, taip ir čia atsitiko. Miestelio aukščiausioji valdžia mero lūpomis, tikėdamasi pagyrų, apsiskelbė, kad iš tolimosios Indonezijos vyriausybės (!) gavo dovanų gongą ir jį ketina pakabinti centrinėje aikštėje. Ypatingomis…
Trečiosios sesers istorijos
Visos mano draugės tiki vidiniu balsu, nors knygose apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją neįmanoma rasti apie tokį organą nė menkiausio įrašo, chirurgai irgi nenumano, kurioje vietoje jis slypi. Nerandamas, vadinasi, neišpjaunamas, neišmetamas, jis negali kaip koks apendiksas užpūliuoti arba įtrūkti lyg pilvo plėvė. Jis neturi ir stygų, jam nereikia burnos, lūpų.
Trečioji akis
Kai nuo Gedimino kalno slinko šlaitas, tuomet paskutinį kartą Vilniuje lankėsi rygietis Gūtenmorgenas. [...] Teko ilgokai įkalbinėti Gūtenmorgeną – neužteko vieno bokalo jo taip mėgstamo alaus, kad pradėtume pokalbį apie jo planuojamus darbus ir idėjas 2020-ųjų tonacija.
Trečiosios sesers istorijos
Apie trečiąjį brolį visi žinome. Pasakose jis laimi, ilgai ir laimingai gyvena. Net po vestuvių. Apie trečiąją seserį sėkmės istorijų mažiau. Marcelijus Martinaitis mini trečiojo brolio seserį – vargšės Severiutės gyvenimo niekam nepalinkėtum.
Pienas su apelsinais
Šiuolaikinio meno centro kavinėje atsisėdome – kitur nebuvo vietų – prie žydraplaukės merginos, kuri gėrė apelsinų sultis su pienu. Mačiau, kaip įsipylė. Bičiulis buvo pagiringas, nedrąsus, nors paprastai jo ironija ir iš burnos nepaliaujamai trykštantis sąmojis turėjo kažką bendra su niekšyste ir neslepiamu, nors ir nepakartojamai žaviu kitų niekinimu. Nemėgau tokių žmonių, tačiau senas bičiulis kaip sena armijos tatuiruotė…
Trečiosios sesers istorijos
Dabar madinga savo viduje rasti kitą asmenį. Man pasakojo, kad tame pačiame kūne vienas žmogus būna dieną, kitas atsiranda vakare. Arba vasarą, arba žiemą, arba per šventes. Darbe. Namie. Vienatvėje. Išlenda tas antrasis žmogus, kalba, juokiasi, pyksta, mušasi, miega.
Istorijon eikit!
Iš atsinaujinusios Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorijų…
Performansas su žuvelėmis
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje, „Paviljono“ knygų savaitgalio metu, Deividas Preišegalavičius ir Algimantas Černiauskas publikai pateikė „vėlyvus pusryčius“ – atliko performansą su D. Preišegalavičiaus knyga „Dulkių spalvos žuvelės“…
Spynų keitimo metas
Ji buvo pats pikčiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. Pirmojo pasimatymo metu ji man pradūrė ausies būgnelį. Su salieru. Gėrė „Kruvinąją Merę“, nukando vieną galą, kad smailesnis būtų, pamirkė į kokteilį, kad dezinfekuotų, ir smeigė į kairę ausį, nes buvo kairiarankė. Po to atsiprašė. Sakė, pasikarščiavo. Bet iš tikro tai pats kaltas. Šiais laikais komplimentų garsiai niekas nedalina.…
Mortal combat
Ketvirtfinalyje susidūriau su akluoju. Jam buvo aštuoniasdešimt devyneri, jis buvo aklas nuo gimimo. Filmavosi Stonio filme „Neregių žemė“. Baisiai geras filmas. Pagyriau filmą, o jis atsakė, kad pats nematė. Mandagiai paklausiau kodėl, o jis tik piktai kažką suburbėjo ir nusisuko. Nemalonus žmogus. O gal įsižeidęs, nes tiesiog niekas jo nepakvietė.
