LiteratūraŠiaurės katinai
Pienas su apelsinais
Šiuolaikinio meno centro kavinėje atsisėdome – kitur nebuvo vietų – prie žydraplaukės merginos, kuri gėrė apelsinų sultis su pienu. Mačiau, kaip įsipylė. Bičiulis buvo pagiringas, nedrąsus, nors paprastai jo ironija ir iš burnos nepaliaujamai trykštantis sąmojis turėjo kažką bendra su niekšyste ir neslepiamu, nors ir nepakartojamai žaviu kitų niekinimu. Nemėgau tokių žmonių, tačiau senas bičiulis kaip sena armijos tatuiruotė…
Trečiosios sesers istorijos
Dabar madinga savo viduje rasti kitą asmenį. Man pasakojo, kad tame pačiame kūne vienas žmogus būna dieną, kitas atsiranda vakare. Arba vasarą, arba žiemą, arba per šventes. Darbe. Namie. Vienatvėje. Išlenda tas antrasis žmogus, kalba, juokiasi, pyksta, mušasi, miega.
Istorijon eikit!
Iš atsinaujinusios Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorijų…
Performansas su žuvelėmis
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje, „Paviljono“ knygų savaitgalio metu, Deividas Preišegalavičius ir Algimantas Černiauskas publikai pateikė „vėlyvus pusryčius“ – atliko performansą su D. Preišegalavičiaus knyga „Dulkių spalvos žuvelės“…
Spynų keitimo metas
Ji buvo pats pikčiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. Pirmojo pasimatymo metu ji man pradūrė ausies būgnelį. Su salieru. Gėrė „Kruvinąją Merę“, nukando vieną galą, kad smailesnis būtų, pamirkė į kokteilį, kad dezinfekuotų, ir smeigė į kairę ausį, nes buvo kairiarankė. Po to atsiprašė. Sakė, pasikarščiavo. Bet iš tikro tai pats kaltas. Šiais laikais komplimentų garsiai niekas nedalina.…
Mortal combat
Ketvirtfinalyje susidūriau su akluoju. Jam buvo aštuoniasdešimt devyneri, jis buvo aklas nuo gimimo. Filmavosi Stonio filme „Neregių žemė“. Baisiai geras filmas. Pagyriau filmą, o jis atsakė, kad pats nematė. Mandagiai paklausiau kodėl, o jis tik piktai kažką suburbėjo ir nusisuko. Nemalonus žmogus. O gal įsižeidęs, nes tiesiog niekas jo nepakvietė.
Epitafijų ciklas VIXI
Kol nuo mentolio plaučiai man sušalo.
Ir juodą tiesą supratau tiktai,
Kai „Salem“ perskaičiau iš kito galo.
Epitafijų ciklas VIXI
PDR ir maži vaikai
Dainius Dirgėla: Su poetų grupės „Svetimi“ nariais teko dalyvauti jau pirmajame PDR dar 1990 m. Kaip jau rašiau atsakinėdamas į PDR klausimus, tada važiuota ekspromtu maršrutiniu autobusu Vilnius–Druskininkai, miegota gyvųjų klasikų kambariuose jiems nežinant, valgyta jų duona ir gertas jų vynas…
Gyventi nežinant, ką reiškia turėti juodos spalvos odą
Atsibundu. Alkana ir persisotinusi. Tą pačią akimirką atmerktinai, dar išsiplėtusiais nuo tamsos narkotikų vyzdžiais, žinau, kad man neužteks, ir vėl neužteks to, ką pamatysiu. Net jei čia atsibelstų pats Hanibalas Lekteris, įtikrovintas filmų kūrėjų, rašytojų ir mano atminties. Net jei karo ritmą išbelstų terakotinė armija ar lovos kojūgaly išvysčiau tuos pačius angelus, kuriuos šeimos mite girdėjo mano prosenelė („Kelkis,…
