LiteratūraŠiaurės katinai
Tunelis
Iš pradžių iš žemės, lyg koks odinis kiaušinis, prasikalė jo nuplikęs viršugalvis. Palaipsniui, diena po dienos, išlindo antakiai ir nemirksinčios akys… Žili plaukai, žemių pilnos ausys, nosis, žeme aplipę nosies plaukai; paskui pečiai, pečius apsiautęs šalikas, krėslo atkaltė, inkrustuota žeme ir vabalais.
Viena iš senųjų Vilniaus figūrų (Ištraukos)
Vis labiau iš mūsų tarpo nyksta (gal apskritai dėl įsivyravusios rimties) tie šmaikštūs, linksmi žmonės, kurie, patys dažnai nenutuokdami apie savo įtaką, tampa draugijos, o gal net savo gyvenamo laikmečio siela. Tokios asmenybės tik sykiais blyksteli mums, o kai pradingsta, savo dvasią nusineša kartu su savimi, jos nejusti atgimusios net jų pačių palikuonyse.
Musės ir mizantropija
Pats nežinau, kodėl pamėgau stebėti, aprašinėti muses, analizuoti jų primityvią (bent mums taip atrodo) elgseną, lyginti ją su mūsų, Homo sapiens, aukščiausio biologinio išsivystymo padarų (bent mums taip atrodo), elgsena. Atrodytų, kad tarp šių dviejų gyvūnų pasaulio grupių maža bendro, išskyrus tai, kad viena jų nuolat puola, kita nuolat ginasi. Primena begalinį pozicinį karą. Bet apie tai vėliau, o…
Tikėjimo paslaptis
95 % Maltos gyventojų tiki Dievo egzistavimu, o 3 % teigia, kad yra kokia nors dvasinė energija. 316 km² saloje telpa per 360 bažnyčių, todėl vieniems maldos namams tenka daugiau nei 1 000 gyventojų. Atrodo, tikėjimo gyliu maltiečiai lenkia visus europiečius. Šalies architektūroje tai lengva pastebėti. Druskos kristalais žėrinčios, arabiškais motyvais ir itališkais balkonais puoštos pastatų sienos čia žymimos šventiesiems skirtais objektais.…
Smiltynė–Nida–Smiltynė
Grįžusi į paplūdimį, mažomis žirklutėmis nusikarpau atskurusias pūsles ant padų, iškrapštau iš jų smėlį ir smulkius akmenėlius – jokie pleistrai šiame sūriame kelyje neveiksmingi – ir einu tolyn. Tiesiog einu ir nieko daugiau.
Rudas bebras prie Žalgirio
Taigi, paklausykite, tas Jogaila ne išsyk pasidarė Lenkijos karaliumi, o atėjo kaip užkurys, kaip sako, nutekėjo į biznį. Karaliene tuo laiku pas mus buvo viena panaitė, nuotaka, tokia Jadvyga. Kadangi turėjo nemenką kraitį, o ir pati buvo miela bei tiko jai karūna, jaunikiai lipo it musės prie medaus.
Aldadrakas
Prasidėjo karantinas. Gatvėse patruliuoja šauliai. Ant palangės įrengėme lesyklėlę. Paaukojome paskutinę duoną, bet prisivalgėme keptų žvirblių. Gaila, tingūs balandžiai iki mūsų aukšto nekyla.
(Ne)laisvė
Ir apskritai mergaitės norėjo pamerkti gėlių prie amžinosios ugnies, bet netyčia užpylė ant liepsnos vandenį. Tokių pasiteisinimų prikūrė mama išleisdama mus pro užpakalines milicijos duris. Už dviejų dienų dardėjome traukiniu į Leningradą. Svajojom apie Ermitažą.
Begėdžiai
Štai kažkas atėjo pas mane į svečius; beldžia į mano duris. Aš tariu: „Užeikit!“ Jis įeina ir sako: „Sveiki! Kaip gerai, kad aptikau jus namie!“ O aš jam taukšt į snukį, o paskui dar batu į tarpvietę. Mano svetys nuo baisaus skausmo krenta aukštielninkas. O aš jam kulnimi į akis! Girdi, nėra ko valkiotis, jei nekvietė!
