LiteratūraEsė
Apie (mano) skaitymą
Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime suprantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu kadaise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti protingą mintį… Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž sumoti, kokia kalba parašytas tekstas.
Protingavimai (19)
Protingavimai (18)
Visą gyvenimą žinojau, kad mirsiu, bet nesuvokiau to. Mirtis man buvo bereikšmis žodis. Toli ji buvo. Dabar mirtis šalia, jaučiu ją. Gyvenu dabar didelėje mirties baimėje. Kenčiu. Kančia apvalo. Švarus prieš Dievą stosiu.
Palaida upė
Lauke tyliai sudunda metro, gabenantis paskutines linksmybių ištroškusias širdis ir kūnus į Warschauer Strasse. Ten ne tik vakarėlių liūtai, tigrinėmis kelnėmis ir mėlynais dredais prieš kasdienybę kovojantys vokiečiai, bet ir Europos užkariautojai iš tokių mažų svajoklių valstybių kaip maniškė, geriantys didelio miesto šviesas, istorinių bažnyčių kupolus…
Sąryšiai
Prasidėjus pandemijai mano planuoti darbai buvo atšaukti. Paskambinau į kavinę, norėdama dirbti padavėja. Dar nepradėjus dirbti kavinę uždarė. Su mama, kuriai reikėjo baigti knygą, išvažiavome į negyvenamą sodybą. Be galo norėjau dirbti, tačiau buvau pamiršusi, kaip tai daryti vienai, būnant vis toje pačioje erdvėje. Gegužės pradžioje tėčio sukastame darže ėmiau barstyti sėklas.
Protingavimai (17)
Skaitydamas knygas žmogus nepasidaro nei intelektualesnis, nei protingesnis. Bet knygos gali pažadinti jame miegančias mintis, jeigu jos yra.
mažosios psichozės
Keisčiausios vaizdinės haliucinacijos – vorai, katės ir René Magritte’o juodus katiliukus dėvintys vyrai. Balsai galvoje rėkia: „Jie nužudys tave.“ Tąkart mėnesį neišėjau iš namų, nes bijojau, kad mane seka. Jausti, kad tave kažkas seka, yra itin keistas jausmas: man atrodė, kad jeigu išeisiu iš namų, mane nužudys.
Išsisek(s)tinti
Cukraus vatos kojomis šliaužiu bijodama atsiremti į kambario sienas, menančias aistrą. Nukūnėjau – nevalgau, nesiprausiu, vilkiu tuos pačius drabužius. Esu blyškesnė už šešėlį, bet pasiruošusi plėstis, vos šviesa pasisuks tinkamu kampu. Laukiu kaip sprinteris prie starto linijos, kaip vaikai besibaigiant pamokai.
aš čia – gyva
Skaitau Bachelard’ą, svajoju apie moliuskus. Apie apgyventą kiautą – piligrimų pėdų ir automobilių ratų iš vietos į vietą nuvalkiotą svajonę. Kitąkart – apie akmeninę tuštumą, dūlėjimą, sielą išplovusią bangų mūšą, dumblu užverčiantį ošimą. Fantazuoju apie vaginų fosilijas ir į tobulai gražias išanges susisukančias kriauklių spirales. Apie kosminę geometriją ir formų ritmą.
Pašto laikas, arba Kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą
Per tą pašto laiką patyriau, kad didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui.
