LiteratūraEsė
Kovo devynioliktosios Druskininkų bliuzas
GINTARAS BLEIZGYS Tai įvyko kovo devynioliktą dieną. Tai neįvyko. Įvyko ne tai, o įvyko kovo devyniolikta diena. Ir netgi dar kitaip. Ta diena neįvyko. Ji dar vyko. Ji dar beveik tik prasidėjo. Tai buvo Druskininkai. Ir ten buvau aš. – – Visos antys buvo išlipusios iš Nemuno, nes ledo lytys labai pokšėjo, grasindamos sutraiškyti visa, kas lieka vandenyje. Antys turškėsi…
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, npl, tu galvoji apie mane kaip apie tekstą, o aš galvoju – siūlai siūlai, susivykit, siūlo galo nepalikit, visi čia kaip pamišę dėl siūlo galo leitmotyvo – viską narplioja ir išraizgo, o man patinka raizgalynės. Bepigu tau galvoti apie mane kaip apie tekstą. Aš apie tave galvoju kaip apie šokėją, nes pas mane atsiradai kaip šokėjas.
Naujasis literatūrinis herojus
VASILIJ KOLTAŠOV Ko nėra autoriuje, to negali būti ir jo kūrinyje. Tačiau tai, ko dar nėra visuomenėje, jau galima rasti literatūroje. Siekis patvirtinti šį teiginį mane vėl privertė griebtis plunksnos ir parašyti naują romaną, kurio įvykiai perkelti tolimon praeitin. Tačiau apie šią knygą nekalbėsiu. Kur kas svarbiau išryškinti bendrus šiuolaikinės literatūros bruožus, juos išnagrinėti ir suvokti: kur link verta judėti?…
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, Žirafa, galvoju apie tave kaip apie tekstą, nes atsiradai pas mane kaip tekstas ir manau, kad dabar žmonės vis labiau tekstai. Nebeliko dėl ko susitikti, viską galima transliuoti skype’u, facebooku ar el. paštu. Tekstai. Gutenbergo prapultis. Tekstai kiek kitokie negu adresantai, tekstai yra paaugliai. Jie krykštaus ir žais savus žaidimus.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Kęstuti, dabar aš tau rašyčiau tik apie maratus voniose su aukštakulnėm basutėm, tokį Maratą – su kablais, veido grimasa kaip kino aktorės ir rankom, gražiom kaip sparnai, – nupiešė vienas Vilniaus geto gatvių gyventojas, jo Maratas turėjęs gimti mergaite. Na, jis turi pakankamai įsiūčio ir energijos, kad taptų Georgu Trakliu, Picasso arba moterim.
Mieloji beprotybės žiema
URTĖ LIEPUONIŪTĖ Vakarą, kai spoksai į kitapus gatvės esančius laimės kambario langus, kai visa savo esybe jauti, anot Gavelio, DDN (Didžiąją Dievo Neteisybę), kai ausyse skamba sentimentali muzika, kurios dėka matai save iš šalies, tarsi filmo herojų (didį ir nesuprastą vienišių, žinoma), ir kai prisidegi naują cigaretę, nes juk reikia palaikyti miesto intelektualo įvaizdį (nesvarbu, kad nuo persirūkymo jau gerokai…
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Ei, čia vėl aš. Nieko tu neparašysi, jei tik lovoj sėdėsi, nebent ten kokia stebuklinga lova, bet kažkur kilimai stebuklingesni, jie tai visada kažkokie užburti, tik sukis, slėpkis kilimo ritinyje, išsivyniok kaip Kleopatra ir užkariauk Cezarį. Su vonia irgi stebuklinga – viską tu užkariausi ir viską tu parašysi, jei vonioj gulėsi. Per amžius amen gyvent noriu kokioj vonioj,…
Pasaulis, kuris nesibaigia
RAMUNĖ BLEIZGIENĖ Kai atsiverčiu 1936 metų „Lietuvos žinias“, apima labai keistas jausmas – tarsi prasivėrus durims į nepažįstamą erdvę, man primenančią Paryžių, greičiausiai prieškario. Nors galvodama apie šią mano galvoj susidariusią netikėtą jungtį pati sau prisipažįstu, kad apie tų laikų Paryžių (beveik) nieko nežinau. Bet turiu įsivaizdavimą, kuris yra paveiktas kino filmų, pasakojančių apie kabaretus, Paryžiaus koketes, tokias skrybėliuotas, šilkinėmis…
Aktualijos
RIČARDAS ŠILEIKA Miesto paštininkai yra anonimiški pasirinktos, jiems paskirtos funkcijos vykdytojai. Miesto paštininkai – niekieno nematomi dienos vaiduokliai. Mes jų suvis nepažįstame. Todėl su jais net nesisveikiname, nepakviečiame puodelio raudonėlių arbatos. Kadangi korespondenciją – net nesukdami galvos – įprastai pasiimame iš sunumeruotų paštadėžių, tad net nerūpi, ar ją atnešė vyras ar moteris.
Asmenybės politinė krizė
JONAS KIRILIAUSKAS Sėdėjau vieną sekmadienio popietę ant sofos savo salone. Už lango buvo pats viduržiemis. Šalta. Visur nuostabiai apšerkšniję medžiai ir tvoros, ir tyla… Atrodė, kad atėjo akimirka, kai sustojo Žemė. Kažkur toli iš namų kaminų tarsi kokios kopėčios iš pasakos apie pupą statmenai į dangų kilo dūmai ir nyko man nematomame aukštyje.
