LiteratūraEsė
Godo ir Apokalipsė
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Ar tiesa, kad rašoma vis blogiau?“ – jaunųjų filologų konkurse uždavė klausimą gabi moksleivė, prisiklausiusi, matyt, senstelėjusių inteligentų verkšlenimų, kad ir saulė anksčiau buvusi skaistesnė, ir laikai lengvesni, ir mergos gražesnės. Net pinkfloydai savajame „High Hopes“ dainuoja, kad žolė jiems buvusi žalesnė jaunystėje. Taip jau yra: praeitį nejučia imi garbinti kaip „aukso amžių“, mat nejauti pakitusio santykio su…
Nenoriu būti savimi
IEVA KRIVICKAITĖ „Sunku šiais laikais žmogui gyventi“, – išgirstu rimtą psichologės išvadą per kažkokią rytinę televizijos laidą. Padedu šaukštą, kuriuo ką tik srėbiau sausus pusryčius, ir garsiai prunkšteliu – ant pusryčių stalo gulinčiame Sruogos „Dievų miške“ galima paskaityti, ką reiškia iš tiesų sunkiai gyventi. „Nuolatinis stresas, – toliau tęsia psichologė, – neigiamai veikia žmonių sveikatą, santykius ir, svarbiausia, psichologinę būklę.“
Nuo „Bėdų turgaus“ iki „Paskutinės instancijos“
GIEDRĖ ŽIULKUTĖ Po velnių su savo skatinimais. Prie kokių idealų žengti? Koks gyvenimas prieš akis? Bala – daugiau nieko. Ar mes akli ir nežinome, kad tie, kurie deklamuoja apie idealus, aukščiau už savo snukį nemato. V. Mykolaitis-Putinas, „Krizė“ Aš išsigandau. Pirmąkart taip baisiai išsigandau.
Vienatvės džiaugsmai
PHIL DAOUST Čia, kur gyvenu, atsitiktiniai lankytojai užklysta retai. Nuo artimiausios gyvenvietės trys kilometrai purvino kelio. Kaimynai – už penkių minučių pėsčiomis, ir kai miškai sulapoja, nematyti jokio kito pastato. Dieną tolumoje girdėti grandininių pjūklų dūzgesys, naktį – tik elnių riaumojimas. Aš čia vienui vienas, jeigu neskaitysime katės, ir dabar jau visą savaitę nemačiau kito žmogaus.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, giesminyke, gyvenimas pilnas grafų, žydų ir juodaodžių. Gyvenimas pilnas pumų, net Rilke rašė apie narve uždarytą pumą, kurios vyzdžiuose pievos, rožės, Dievas ir laisvė, net tu beveik puma, nors niekada apie jas nerašei, bet sukalbėjai jas. Nei juodaodis tu, nei žydas, bet tikrai grafas ir tikrai puma. Nei grafė aš, nei puma, bet tikrai žydė ir tikrai…
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, amazone, anam laiške kreipeis į mane grafe, kas prisimerkus atrodo kaip giraffe, tad mums tinka. Įprasta šio žodžio prasme tinka mažiau, nors mano prosenelė žaidė labai jau ten didelę grafienę, grįžusi į Lietuvą čia visus ant blakstienų statė, o buvo viso labo paskutiniosios Rusijos caraitės Marijos siuvėja. Mano močiutė – kita nepranokstama grafienė – net sovietmečiu sugebėjo…
Ar Einsteinas svarbus mūsų kūrybai?
ONA KUBILIŪNIENĖ Tūlas ironiškai pasakys: „Didelis čia daiktas reliatyvumo teorija ir jos kūrimo istorija.“ Neskubėkime daryti išvadų. „Mūsų daržui ir mūsų pupoms“ reliatyvumo teorijos tikriausiai neprireiks, tačiau žinios apie mąstomojo modelio keitimą jos kūrimo procese gali būti naudingos bet kokiai mūsų kūrybai. Juk triūsdami kasdien savo „darže“ įprastais būdais iš savo „pupų“ sudedame daugybę dėlionių – tradicinių kūrinių variantų.
Sąmyšis utopijoje: menininkų genocidas
DUBLINIETIS Išjungti rampos šviesas ir leisti žmogui gėrėtis žvaigždėmis. G. K. Chestertonas Gyventi nėra labai sudėtinga. Jeigu nori myžti, tai eini į tualetą ir myži, o jei nėra tualeto, ieškai kokių krūmų arba galiausiai myži vidury lauko. Tačiau sociologai, filosofai, religijotyrininkai ir krūva kitų mokslo šakų atstovų vis tiek nenuilstamai ieško priežasčių, dėl kurių Paprastas žmogus myža.
Kaštonų pardavėjais gimstama
LAURA ŠVEDAITĖ Lisabona – tolerancijos miestas. Šitaip parašyta ant sienos. Ten pat galima rasti ir daugiau užrašų. Filho da puta. Casa okupa. Amo-te Tiago. Merda. Merda. Merda. Kaip tik po vienu „Merda“ stovi raudonplaukė kaštonų pardavėja. Jos veidas, ramus, kiek išblyškęs, protarpiais vis išnyra iš pilko dūmų kamuolio.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, grafe, sapnu mane išvadinai, o aš toks kūnas ir kraujas, ir duona, ir vynas, tiek venų ir kraujagyslių turiu ir taip teigiu gyvenimą, kad galiu dar tūkstančiams žmonių kirsti kaip koks dalgis per strėnas, mirtinai, o paskui duoti valgyt savo kūno ir gert savo kraujo, kaip gyvybės vandens. Yra tokių, kurie nedaro nei jokio run, nei jokio…
