LiteratūraEsė
Shopping, fucking and communicating
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Kažkurį savaitgalį netyčia pataikiau į šventę Vingio parke; vyko, regis, Žalgirio mūšio minėjimas, inscenizacija, parodomoji kariuomenės programa. Lyg pats likimas būtų paėmęs už pakarpos ir atplėšęs nuo kompiuterio ekrano; privertęs pamatyti, kad toks reiškinys kaip „šventė“ egzistuoja ne vien gadameriška, bet dar ir pašaipia postmodernistine prasme.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Bairone, jauskis kaip namie – vynuogės sumestos į vonią, gulk ten ir valgyk, arbata suberta į kišenę švarko, kuris pakabintas virtuvėje ant kėdės jau visi metai, miltai batuose, irgi jau visi metai. Miltai batuose, arbata kišenėje dėl to, kad negalėjau rasti nė vieno indo, kuriuo galėčiau pasitikėti ir supilt miltus, arbatą.
Apie pažadėtojo rojaus… ugniabuvius
IMRANO ŠEIMA (III sūra)* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 109 (113). Jie nėr vienodi, – tarp rašto valdytojų yra ištikima bendruomenė: jie skaito Alacho ženklus naktį, atlieka garbinimus. 110 (114). Jie tiki Alachą ir paskutiniąją dieną, įsako tai, kas priimta, ir apsaugo nuo to, kas nepriimta.
Rytas be allegro
GINTARĖ ADOMAITYTĖ Buvau apolitiška, gal penkiolika pastarųjų metų – itin apolitiška. Prieš dvidešimt metų? Ohoho. Kaip politikavau. Ir dar ankstėliau. Nuo 1988 metų lankiau visus įmanomus ir neįmanomus mitingus, sambūrius, susirinkimus. Tuomet dalyvauti man buvo svarbu.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, Akva, dabar rūkau prie savo palėpės lango ir pro jį regiu tave kaip savo laiško adresatę. Todėl tas langas man yra akvalangas, už kurio auga sekvojos didumo slyva. Kadaise turėjai namelį medy, sakei, kad vėl tokio norėtum. Tai va tau medis. Sėdėtum sau slyvoj, po tavim suptųsi Gabrielius, o Audra manikiūrinėm žirklutėm kirptų veją.
Kas gyvena tame rajone
RŪTA JAKUTYTĖ Vakarais į lauką mes neišeiname, nes bijome būti užmušti, susmukti su peiliu nugaroje ar būti suvažinėti linksmų vairuotojų (juk gyvename tokiame rajone), o dienomis vaikštome tarp savo pilkų daugiaaukščių vaiduoklių ir bjaurimės praūžusios nakties likučiais, įsivaizduodami visas įvykusias nešvankybes.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS Hi, akvatorija, rašau neva eiliuotai, nes Poezijos pavasaris, Net Airijoj, kuri susideda iš vieno lango ir keturių sienų. Nėra grindų nei lubų, išbraukiau, jei būtų, nematyčiau visokių Šaknų / viršūnių (nesimato jų, bet sau nusipiešiau ant muilo).
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, žirafuokli, po kokį kosmosą dabar duodiesi, puma tu? Viskas, ką dabar berašyčiau, atsimuša į „Gal raketėm?“, nes šiandien 300 žmonių su manim nori eit žaisti raketėm.
Godo ir Apokalipsė
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Ar tiesa, kad rašoma vis blogiau?“ – jaunųjų filologų konkurse uždavė klausimą gabi moksleivė, prisiklausiusi, matyt, senstelėjusių inteligentų verkšlenimų, kad ir saulė anksčiau buvusi skaistesnė, ir laikai lengvesni, ir mergos gražesnės. Net pinkfloydai savajame „High Hopes“ dainuoja, kad žolė jiems buvusi žalesnė jaunystėje. Taip jau yra: praeitį nejučia imi garbinti kaip „aukso amžių“, mat nejauti pakitusio santykio su…
Nenoriu būti savimi
IEVA KRIVICKAITĖ „Sunku šiais laikais žmogui gyventi“, – išgirstu rimtą psichologės išvadą per kažkokią rytinę televizijos laidą. Padedu šaukštą, kuriuo ką tik srėbiau sausus pusryčius, ir garsiai prunkšteliu – ant pusryčių stalo gulinčiame Sruogos „Dievų miške“ galima paskaityti, ką reiškia iš tiesų sunkiai gyventi. „Nuolatinis stresas, – toliau tęsia psichologė, – neigiamai veikia žmonių sveikatą, santykius ir, svarbiausia, psichologinę būklę.“
