LiteratūraEsė
Vėjo glamonės
PETRAS RAKŠTIKAS Vėjas vėdina kūną, garina iš jo skysčius, raibina vandens paviršių, stumdo debesis, nešioja žiedadulkes, judina užuolaidą, balkono duris, trukdo kregždei skristi namo, džiovina rūbus, atneša iš pušyno Dainų šventės garsus, masažuoja žolę, o žolė šiandien sausa, saulės iškankinta, pasiutiškai veržiasi į viršų, stengiasi atsiplėšti nuo žemės, ant kurios ropoja visokie vabalai ir alaus mėgėjai,
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, K, kažkas mane pastūmė iš ę ir s, iš dviejų t, iš u ir i. Jei pastumčiau tave iš trijų a, dviejų t ir įstumčiau į tris e, žinok, jog viskas tik dėl to, kad turiu fortepijono ir vonios kraujo. Tada tu atsitūpk ir pažiūrėk į savo vonios nugarą – ta nugara drėgna ir suglumusi dėl to,…
Neatsižadėk Palangos
NOMEDA GAIŽIŪTĖ Bandau spausti neva nerūpestingą šypseną, kad tik nieko nereikėtų sakyti. Balsas kaipmat išduotų dukrai kvailą mano jaudulį. „Ar tu bijai?“ – lyg tyčia. Jei ne tu, lipčiau lauk iš šios velnio gondolos, nelaukusi, kol ji pajudės.
Kodėl Lietuvoje nebesinori gyventi
DAINIUS RAZAUSKAS Liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti – „Lietuvoje nebesinori gyventi“, nes čia mano namai, mano tėviškė ir mano Tėvynė. Ir vis dėlto šitoks jausmas tolydžio stiprėja, todėl stačiai būtina į jį atgręžti akis. Nenusigręžti nuo šito jausmo, nebėgti nuo jo mintimis – kad netektų bėgti kūnu.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas ryto kava. o diena vis neateina. jau net žmonės peronuose laukia ne traukinių bet jos. jos laukia skautai ir skinai kinai ir tofalarai hamletas ir ofelija miltinis ir fellinis smilgos ir skroblai skrabalai ir daudytės o diena vis neateina.
Retrogradas
DAINIUS VANAGAS Nelengva išsiversti be balzganų, minties, spalvos nesuteptų akių, ypač jei esi pratęs misti kiekvienu, už save menkiau vertinamu. Pranašumo pomėgis paruošia dirvą savigarbos sėkloms, o poreikis atlieka svarbų vaidmenį atsijojant bičiulius nuo mažadvasių, luošius – nuo konkurentų. Cukriniai supančiųjų motyvai, jų bekvapės, nepadoriai lėkštos (dėl to į asmeninio įžeidimo postą besibalotiruojančios) nuomonės,
Tigro metais
DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Laukiau vasaros įsitikinusi, kad ji bus dosni šokių maratonų, fantos ir metais vyresnių berniukų. Dvi sruogos, kurias buvau pernai nusidažiusi mėlynai, žiemą nubluko, ketinau jas paryškinti ir galbūt pridėti dar vieną kitą spalvą.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Kęstuti, jau nebežinau, perskaičiau tavo tylos laišką, nepulsiu rėkti kaip įprasta – „poete tu, po kokį gyvenimą duodiesi – tas tekstas tikras tylos krateris, kur tavo tylos koralų girios žudys visus, kurie mėgins rėkauti“. Kitą rytą atrodžiau kaip Sandy Denny iš albumo viršelio.
Aš, tu ir šuo Šeolas
VYTAUTAS KINČINAITIS Malonu doroti kepsnį prie šventinio stalo. Malonu mirti meilės glėbyje. Malonu spausti bendrakeleivio ranką krentant lėktuvui. Malonu vakare grįžti į jaukius namus ar bent viešbučio kambarį ir, kažkur toli aidint šūviams, nugrimzti į patalą. Malonu stipriai apglėbti bendražygį prieš lemiamą kovą, o Pilėnuose net mirti nuo jo rankos.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas mažoji raide sakai tyla iš antikos ir lyg jaučiu tą tylą ji tarsi visu kūnu į mus žvelgiantis graikų marmuras nors man atrodo kad istorija suklastota ir nebėra nei to marmuro nei tų graikų tik tyla tyla keistos ausų nišos iš kurių nebėra ką išimti viskas jau išimta sunaudota ir sunaikinta
