LiteratūraEsė
Malonė būti savimi
VYTAUTAS KINČINAITIS Popiežiaus Pijaus XII 1950-ųjų apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ priimtą dogmą apie Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą į dangų New Age apaštalas Carlas Gustavas Jungas pavadino „svarbiausiu simbologiniu įvykiu po Reformacijos“.
Žmonėjimasis
RŪTA JAKUTYTĖ Šiek tiek pavargau nuo tylėjimo, nuo bendravimo akimis, nervingais pirštais su daiktais, kurie supa. Šiaip visai nieko, nes be pastangų, neatsiklaususi, galiu juos liesti, ištepti, neplauti. Bet šiandien atsikėlusi suprantu, kad man reikia į save pasižiūrėti iš šalies, pamatyti, jog bendrauju ir elgiuosi kaip ir visi, ir niekas nepastebi, kaip jais bjauriuosi.
Visi laiškai – žirafos
Labas, Kęstuti Navakai, labas, Valentinai Louis Georges’ai Eugène’ai Marceli Proustai, labas, Jamesai Augustine’ai Aloysiau Joyce’ai, labas, Franzai Kafka, labas, Henry Valentine’ai Milleri, labas, Jorge Francisco Isidoro Luisai Borgesai Acevedo,
Ramadano elgeta
KARVĖ (II sūra)?* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 179 (183). O tie, kurie įtikėjo! Nurodytas jums pasninkas, kaip nurodytas tiems, kur buvo iki jūsų, – galbūt būsite dievobaimingi! 180 (184). Per suskaitytas dienas; o kas iš jūsų serga arba kelyje, tai – kitų dienų skaičius.
Bijau pasenti
REGINA RAGAUSKAITĖ Bijau pasenti. Ir neberasti akinių. Knapinėti kaip vištelė po virtuvę, senatvinėm dėmėm nutaškuotom rankom čiuopti klijuote užtiestą stalą, netyčia palieti vakarykštį, gižtelėjusį pieną… Ir staiga atrasti juos ant spintelės šalia lovos, kur stiklinėje mirksta dantų protezai. Arba bandyti prisiminti, kur aš: įlipu ar ką tik išlipau iš „mikriaus“, vežančio nežinia kur.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas pašto balande kaip sako viena fb dama geram katinui ir gruodį kovas. bet man ir rugpjūtį lapkritis nes štai kauno kaštonus pakando cameraria ohridella telieka sėdėti ir skaityti rašytojus ir rašyti laiškus ir pūsti į sapnų gaudyklę.
Aktualijos
RIČARDAS ŠILEIKA Užpalių ruskapiuose braidžiojantys du svetimveidžiai. Viktoras Binkis plaštaka vis patrina antkapinių paminklų plokštes ir balsiai diktuoja palaidotųjų vardus pavardes, gimimo ir mirties keturženklius. Aš viską užrašau mokyklinian sąsiuvinin. Prie kapinaičių vartų ir tvoros – vešliausios, stovinčio žmogaus galvą peršokančios vingeryčios (pelkinės vingiorykštės). Už keliasdešimt metrų tylutėliai savo žinion srūvanti Šventoji.
Raidės ant pirštų
DAINA OPOLSKAITĖ Man sakė, kad pradėjau šypsotis sulaukusi apie septyniasdešimt dienų, būdama daugiau nei dviejų mėnesių, tuo parodydama, kad pradedu atpažinti kasdienius pasikartojančius kvapus, balsus ir prisilietimus. Pasaulį, kuriame turėjau gyventi. Kuris turėjo užaugti.
Vėjo glamonės
PETRAS RAKŠTIKAS Vėjas vėdina kūną, garina iš jo skysčius, raibina vandens paviršių, stumdo debesis, nešioja žiedadulkes, judina užuolaidą, balkono duris, trukdo kregždei skristi namo, džiovina rūbus, atneša iš pušyno Dainų šventės garsus, masažuoja žolę, o žolė šiandien sausa, saulės iškankinta, pasiutiškai veržiasi į viršų, stengiasi atsiplėšti nuo žemės, ant kurios ropoja visokie vabalai ir alaus mėgėjai,
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, K, kažkas mane pastūmė iš ę ir s, iš dviejų t, iš u ir i. Jei pastumčiau tave iš trijų a, dviejų t ir įstumčiau į tris e, žinok, jog viskas tik dėl to, kad turiu fortepijono ir vonios kraujo. Tada tu atsitūpk ir pažiūrėk į savo vonios nugarą – ta nugara drėgna ir suglumusi dėl to,…
