LiteratūraEsė
Rašytoja mezgėja
„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“ JŪRATĖ BARANOVA Kai Panevėžyje paslaptingoji komisija nusprendžia, kam kuriais metais skirti kokią nors premiją, „Literatūrinės žiemos“ pirmoji, kaip pasakytų Aristotelis, judinamoji priežastis mieloji Elvyra kartais paskambina ir pasiteirauja, kaip ši idėja atrodytų iš toliau – iš sostinės perspektyvos.
Visi laiškai – žirafos
Labas, Pauze. Pauzė galėtų būti merginos vardas, nes tai irgi savotiška svaigulio rūšis, transas, opijaus garai. Štai veikei kažką, gyvenai kažką, prisiveikei, prisigyvenai, citatos dar sukasi smegenų viniluose, pirštai dar guli ant klavišų ir staiga – pauzė.
Paranojos ratai progresyviai dunda
TOMAS MARCINKEVIČIUS Toks jau tas nakties vidurys: mikrobangėje šildyti kotletai, mišrainė iš pakelio, romanas ir bėgimas laiptais aukštyn net kelnių kaip reikalas neužsimovus – kad tik nepaspruktų tos mintys ir ta paširdžius diegianti dieviška neviltis!
Sapnai
GINTARAS BLEIZGYS Mano vaikystės draugo dėdė, kai dar buvo mažas ir gyveno nedideliame Suvalkijos kaimelyje, naktimis kartais atsikeldavo iš lovos ir dar miegodamas bei nesuprasdamas, kad reikia apsirengti, pasiėmęs slides (sako, dažniausiai jis per miegus vaikščiodavęs žiemą) pusnuogis eidavo laukan
Visi laiškai – žirafos
Salut, sijonuotasis. Nesąmonės, šitas žodis. Iš pagarbos nesąmonėms jų vardą miniu tik labai prireikus, nesąmonės dažniausiai toks reikalas, kurio niekad ir nevadini nesąmonėm. Galima gyventi lengviau ir neprotingiau – be jų.
Kryptys
VALDAS PATUMSIS Pralėkiau, bet kaip negrįžti – kažin kas vilioja praeitin, maudžia apsukti vienos krypties eismo ratu kilometrą – gal gimto kaimo kvapas, piemenų šūkalojimai, medinių kabaldokų barškėjimas ir gėlės
Visi laiškai – žirafos
Labas, sijonuotasis Cortázarai. Gerai, traukiam Julio iš ikonostaso, galim atgaivinti ne tik kronopus, bet ir Travelerį ar net Orasijų Oliveirą, perpilti į jų gyslas savo rašalą. Dvejetainė sistema viską sugeba, tą žinojo dar Mo(r)zė.
Dulkių auksas
SARA POISSON Geltona ir juoda. Neretai sapnas turi kokį nors centrinį vaizdą ar įvykį, kuris lyg juodoji skylė praryja visa kita. Atsibudęs prisimeni tik tą juodąją skylę ir kad buvo dar kažkas, be jos, tačiau viskas nugarmėjo taip giliai, kad jau vargiai bepajėgsi ką ištraukti iš atminties.
Visi laiškai – žirafos*
Labas labutis, kronopai kronopai, pats geriausias, pats didžiausias, pats šauniausias, pats tvarkingiausias, pats mandagiausias ir pats stropiausias iš visų vaikų!1 Pridėkim, kad Boni ir Klaidas tau per daug krikštatėviai ir jiems per daug gyvenimas verda, kad tu nežiūrėtum, kas dedasi ant pasaulio viryklių.
Blondinių Lietuva
VYTAUTAS KINČINAITIS Ką pamanytų mūsų planeton užklydęs ateivis, jei nusileidęs Lietuvon užmestų akį į žmogdėžes (televizorius) vakare, naktines linksmavietes, valdžios viršūnes dieną, o užsukęs bibliotekon pasiklausytų „Marytės mėlynakės“, pavartytų kokį Maironio poezijos tomelį ar šiuolaikinį gyvenimo stiliaus žurnalą?
