LiteratūraEsė
Tacitas požeminėje stotyje
ALEŠ ŠTEGER Kiaurą valandą trukusi kelionė iš Berlyno priemiesčio Charlottenburg į Prenzlauer Berg praskriejo akimirksniu, skaitant vietinių barų pavadinimus. „Schwarz Sauer“ („Juodoji rūgštis“), „Entweder oder“ („Arba arba“), „Flotte Frieda“ (tarkime, „Fyfa Frida“), „Babel Berlin“
Visi laiškai – žirafos
Labas taškas. Žmonės be žmonų ir žmonės be vyrų taškas. Taškas čia ir būtų moksliška išeitis kablelis, be jo darkytumeis be saiko kablelis, vynu prakaituotum apie žmones be žmonų ir žmones be vyrų taškas.
Senjorai
MARIUS RAUBA Kartais pasikalbu su kiemo senjorais. Jaunesni visada skuba, jie itin svarbūs patys sau, tikrų ir tariamų rūpesčių blaškomi, užtrenkia automobilio dureles ir išlekia velniai žino kur, nors, jei paklaustumėte, atsakytų, kad su reikalais.
Visi laiškai – žirafos
Miela drauge, Jūs kaip Mikalojus Konstantinas. Jis kažkoks aseptinis, antibiotinis, bijantis užsikrėsti žmonėmis. Jam jau geriau rexai, palmės, piramidės ir žirafos. Jam jau geriau jūra miške. Kur žmonės?
Menas automobiliuose
VIDAS POŠKUS Po to, kai Le Corbusier pasakė, kad namas yra automobilis gyventi, niekas negali nerimtai vertinti šių susisiekimo priemonių. Automobilis iš tikrųjų yra ta vieta, kurioje ne vienas šių dienų pilietis praleidžia didelę dalį gyvenimo.
Visi laiškai – žirafos
Mielas drauge, Jūs kaip pelargonija. Priimkite, aštuoniolika metų užsidarius poliariniuos chaosuos mokiaus laukinių paradų, lyriškų jėgų turėjau mažai, jėgų paguost, atvert savo širdį dar mažiau. Buvau farsų meistrė, nes ir svajojau farsus.
Nenoriu vairuoti
DAINA OPOLSKAITĖ Jau kuris laikas įsitikinu, kad esu labai nešiuolaikiška. Tiesiog pasibaisėtinai. Iš šalies žvelgiant, ko gero, gyvenu sunkiai aplinkiniams suprantamą gyvenimą.
Visi laiškai – žirafos
Labas, mano aš. Mūsų daug, prisimerkus – dar daugiau, tačiau stiprūs mes tik po vieną. Tai yra – visiškai užsimerkę. Kai užsimerkiame, galime mumis manipuliuoti, mus anuliuoti, atsimerkdami atsitrenkiam į mus kaip į užvertus vario vartus, už kurių girdisi visa svetimų miestų bjaurastis.
Anupus
GINTARAS BLEIZGYS Juodos, permirkusios medžių palapinės. Buveinės. Matau kontūrus, kūgius, kuriuos vėjui yra sunku išjudinti. Girgždėjimas. Kalenimas. Dejonės. Medžių dejonės ir laiko, kuris medžiams vis dėlto yra lėtesnis negu žmogui.
Apie sapnuotojus…
RASA SABONYTĖ Mano dienos retai prasideda sapno atgarsiu, atvirai kalbant, nesu pratusi prisiminti naktinių sapnų. Esu linkusi manyti, kad aš iš tų žmonių, kurie „sapnuoja dienomis“. Sapnuoja, sapnuoju, sapnuojame.
