LiteratūraEsė
Menas automobiliuose
VIDAS POŠKUS Po to, kai Le Corbusier pasakė, kad namas yra automobilis gyventi, niekas negali nerimtai vertinti šių susisiekimo priemonių. Automobilis iš tikrųjų yra ta vieta, kurioje ne vienas šių dienų pilietis praleidžia didelę dalį gyvenimo.
Visi laiškai – žirafos
Mielas drauge, Jūs kaip pelargonija. Priimkite, aštuoniolika metų užsidarius poliariniuos chaosuos mokiaus laukinių paradų, lyriškų jėgų turėjau mažai, jėgų paguost, atvert savo širdį dar mažiau. Buvau farsų meistrė, nes ir svajojau farsus.
Nenoriu vairuoti
DAINA OPOLSKAITĖ Jau kuris laikas įsitikinu, kad esu labai nešiuolaikiška. Tiesiog pasibaisėtinai. Iš šalies žvelgiant, ko gero, gyvenu sunkiai aplinkiniams suprantamą gyvenimą.
Visi laiškai – žirafos
Labas, mano aš. Mūsų daug, prisimerkus – dar daugiau, tačiau stiprūs mes tik po vieną. Tai yra – visiškai užsimerkę. Kai užsimerkiame, galime mumis manipuliuoti, mus anuliuoti, atsimerkdami atsitrenkiam į mus kaip į užvertus vario vartus, už kurių girdisi visa svetimų miestų bjaurastis.
Anupus
GINTARAS BLEIZGYS Juodos, permirkusios medžių palapinės. Buveinės. Matau kontūrus, kūgius, kuriuos vėjui yra sunku išjudinti. Girgždėjimas. Kalenimas. Dejonės. Medžių dejonės ir laiko, kuris medžiams vis dėlto yra lėtesnis negu žmogui.
Apie sapnuotojus…
RASA SABONYTĖ Mano dienos retai prasideda sapno atgarsiu, atvirai kalbant, nesu pratusi prisiminti naktinių sapnų. Esu linkusi manyti, kad aš iš tų žmonių, kurie „sapnuoja dienomis“. Sapnuoja, sapnuoju, sapnuojame.
Visi laiškai – žirafos
Šv. Tomai Akvilieti, mano pirštai virpčioja ir kreta, iš tiesų cirpčioja ir Creta. Svieski man tą išjungtą muziką, užgesintas lempas, nurinktus stalus, vis tiek aš kamuojuos, iš tiesų camuojuos
Elenai, kaip nesuplanuotai akimirkai
„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“ GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Ne kiekvienas rašytojas, gaunantis premiją, gali pasidžiaugti, kad buvo pažįstamas su tuo, kurio vardu ta premija pavadinta. Šiuo požiūriu gauti Elenos Mezginaitės premiją yra daug maloniau nei gauti Nobelį. O ką jau kalbėti apie Jotvingius…
Rašytoja mezgėja
„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“ JŪRATĖ BARANOVA Kai Panevėžyje paslaptingoji komisija nusprendžia, kam kuriais metais skirti kokią nors premiją, „Literatūrinės žiemos“ pirmoji, kaip pasakytų Aristotelis, judinamoji priežastis mieloji Elvyra kartais paskambina ir pasiteirauja, kaip ši idėja atrodytų iš toliau – iš sostinės perspektyvos.
Visi laiškai – žirafos
Labas, Pauze. Pauzė galėtų būti merginos vardas, nes tai irgi savotiška svaigulio rūšis, transas, opijaus garai. Štai veikei kažką, gyvenai kažką, prisiveikei, prisigyvenai, citatos dar sukasi smegenų viniluose, pirštai dar guli ant klavišų ir staiga – pauzė.
