LiteratūraEsė
Paskutiniai Demeniškių arkliai
ROMAS DEMENIŠKIS (Iš „Demeniškių paveikslėlių“)
Pirmadienį, paskutinę žiemos dieną
arba Apie Arūno Paslaičio knygą „Dvarų piešiniai“ GINTARĖ ADOMAITYTĖ Yra knygų, su kuriomis noriu gyventi. Su jomis ir šalia jų. Yra ir kitos – nedaugelis, mažuma, retosios. Tos, kuriose noriu apsigyventi. Ką ten noriu – geidžiu.
Visi laiškai – žirafos
Pala pala, Akviliuke, kodėl tau nepatinka Zelda? Apie Scottą F. – apsčiai salotų ir sriubų, o apie Zeldą – nė deserto. Ir ta pala ne jai, ir antroji pala – irgi. Zelda man patinka, galėtų nors čia pat ateiti sugriauti mano gyvenimo. Priimčiau.
Kaunas, 22:12“
LILAH DABAR Ir tu randi juos – tokius pat, ten pat, diena iš dienos, susiduri nosis į nosį. Matytas – taip. Kasdien – taip. Pažįstamas – ne. Gabalais byrantis miestas, pilnas užstrigusių žmonių.Jis maišo tau protą, bet ne taip, kaip norėtum – krūva stotelių tarp vilijampolės ir šančių, tiktai tiek.
Visi laiškai – žirafos
Pala pala, Kęstuti, pradėsiu nuo to, kad būna, jog filme žmogus vaidina šunį, o spektaklyje dešimties metrų manekenai vaidina karaliaus Lyro barzdą per audrą.
Rusų grafas, Anglijos karalienė ir japoniškas turnyras
LEVUTIS MALINAUSKAS Ir ką aš veikiau praeitą vasarą? Susimąsčiau, nes pastebėjau, kad apie šiltąjį metų laikotarpį visokie prašalaičiai kalba tik būsimuoju laiku. „Ką veiksi vasarą?“ – klausia jie manęs.
Musių naikinimas
JUOZAS ŠIKŠNELIS Musės yra viena iš Dievo sukurtų padermių, kurias visi naikina, bet niekas nesugalvoja jų ginti ar bent kovoti prieš jų naikinimą. Kol kas neatmestina galimybė, kad dar gali atsirasti grupuotė, ginanti musių teises. Kodėl jos naikinamos – į kvailus klausimus neatsakinėjama, nors jos yra tarsi pasaulio kūrimo šalutinis produktas
Visi laiškai – žirafos
Labas, Ritz. Šiąnakt sapnavau, jog gyvenome dideliame viešbutyje prie jūros. Tokiame kaip Scotto Fitzgeraldo deimantas, savo ruožtu buvęs as big as „Ritz“. Didelių daiktų kaimynystėje maži pranyksta, sutrupa į trupmenas, tad ten nieko daugiau ir nebuvo, tik viešbutis ir jūra.
Prekybos centras
KOSTAS POŠKUS „Žinai, močiute, man įdomiau parduotuvėje negu bažnyčioje“, – pareiškė Ūla jau šventoriuje. Ji aiškiai turėjo galvoje ne bet kokią parduotuvę, o prekybos centrą, kur laikas sustoja, kur akys pavargsta nuo daiktų daiktelių įvairumo, nuo rožinių, žydrų, gelsvų spalvų margumo.
Apie skaitymą, suvokimą ir kramtomąją gumą
AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ Tąkart skaičiau savo mėgstamos rašytojos esė ir tiesiog kiekviena ląstele jaučiau, kad tekstas plaukia kažkur šalia, kažkur visai čia pat, tačiau tikslo nepasiekia. Sąmonės nepasiekia. Kažkuriuo skaitymo momentu ėmė atrodyti, lyg vėl plaukčiau Nilu, nenusakomos spalvos jo vandenimis
