AISTĖ KILTINAVIČIŪTĖ Pavojinga gilintis į savo praeitį – niekad nežinai, kurios nuodėmingų senolių kliaudos gali būti panaudotos prieš tave. Pastaruoju metu mane reguliariai lanko keistas sapnas. Žilstelėjęs kariškis naftalinu atsiduodančiu milo švarku suka šokdynę, per ją liuoksi žirafa.

SAULIUS JURKUS Eteris – šiuo žodžiu įvardijami du dalykai. Nemanau, kad juos įvardijant būtų buvęs apmąstytas jų tapatumas arba, jeigu formuluotume dar tiksliau, tiesiog savybės.

JUOZAS ŠORYS Danguje, žemėj, vandeny – nerštas. Ruja. Uja. Perštas. Eina! Sueina. Įgarma krupsėdami prakaitais. Suka ratus šaligatvio palei upę liestine. Drimba ant suolų. Į žolę. Į kalvų šlaitus. Žvejai (panašesni į virgulininkus) smelkiasi prie žuvis viliojančios santakos.

AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ Dar kartą perverčiu užrašų knygelę ieškodama vietos naujam įrašui. Galiausiai tenka konstatuoti: viskas, šios užrašų knygelės kadencija baigėsi be jokios galimybės pratęsti.

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ Šį rudenį mudu su vyru pagaliau nutarėme nusipirkti baldus, naujus minkštasuolius vietoj senųjų, kuriems jau ar tik ne dvidešimt metų, paprasčiausi baldai, bet… Iš namų išvažiavę taikiai, „Baldų rojuje“ susipykome jau po antrojo komplekto.

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Lukiškių aikštė vėlų vakarą. Tada dar švietė tie elegantiški žibintai. Krito snaigės, aikštės viduryje bučiavosi porelė. Netoliese ant suoliuko ramiai miegojo Bananas. Miestas mėgsta režisuoti tokius vaizdelius-atvirukus. Jis žino, kad nuotaikai sukurti tereikia vos kelių tinkamų akcentų.

DAINIUS VANAGAS Naudingas esu tik tiek, kiek moku savęs negirdėti. Kas kartą, kai pamirštu delnais ausis užspausti, kiekviename vidinių vamzdynų narelyje girdžiu gaudžiant savo – atsikalbinėtojo – balsą.