LiteratūraEsė

Kaip ankstyvas ruduo

Apie Kuratorių – Skirmantą Valiulį GINTARĖ ADOMAITYTĖ Tai buvo mano gimimo diena – keisčiausia gimimo diena iš visų, kurias tik esu patyrusi. 2011 metų sausio 30 dieną Antakalnio kapinėse mečiau smėlio grumstą į Skirmanto Valiulio kapo duobę.

Pasiklydę vertime

PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS Prieš kelias dienas pasižiūrėjau Lost in Translation. Filmą, kurio pavadinimą lietuviai nemokšiškai išsivertė „Pasiklydę vertime“ vietoj „Prarasta verčiant“, kas perteiktų tikrąją termino prasmę (nors tai menkniekis, palyginti, tarkim, su Simon Says, kuris lietuviškai buvo pakrikštytas „Saimonu Sezu“).

Paryžius, pagal akis

IEVA GUDMONAITĖ Miegas kituose miestuose saldesnis. Ilgiau ir lengviau leidžiant slinkti sapnams, paskui jiems pintis su sapniška miesto erdve. Kai prieš kelerius metus su draugais keliavom autostopu, nukakti iš vieno miesto į kitą užtrukdavo visą dieną.

Kraujas yra mano veidas

PAULIUS NORVILA Kraujas yra mano veidas. Mano tikroji išpažintis, kurios skonis persekioja netgi tuomet, kai seniausiai nebėra ką ir kam išpažinti. Kraujas yra mano veidas, sakau sau, laukdamas, kada jis pasirodys. Tokiomis akimirkomis kaip ši esu karalius, laukiantis pasiuntinio. Esu karalius, laukiantis karalystės griūties.

Iš taško B į tašką A

JULIUS KELERAS Išėjus svečiams, su kuriais praleidai šeštadienio vakarą, sąmonėje dar lėtai sklaidantis kalboms apie smurtą (tam buvo skirtas didysis vakaro dėmesys)

Pravažiuoti savo stotelę

REGINA RAGAUSKAITĖ Migloje skęsta rytas. Išsiruošiu ankstėliau, kad spėčiau grįžti. Seniai bevažiavau traukiniu. Tai jau tampa romantiška susisiekimo priemone, o kitados (kone prieš 30 metų!) buvo kasdienybė. Kaunas–Vilnius, Vilnius–Kaunas…

Kalėdinės dovanos: gauti ir gauti

Rafineria GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Kai į miestą ateina Kalėdos, kasmet laikausi tradicijos – naktį įsijungiu savo seną kompiuterį ir keliauju po įžymybių gyvenimą – žurnaluose, tinklaraščiuose, laikraščiuose, portaluose, komentaruose.

Kalėdinis karpis

VALDAS PATUMSIS Riba tarp galėjimo kęsti, pakęsti, tverti ir nebetverti, pasilikti ir plūduriuoti negalioje ar išeiti – trapi lyg permatomas voratinklis. Tokį voratinklį skuba apsaugoti psichologai, psichoterapeutai, žuvų pardavėjai, administratoriai. Kartais spėja, o neretai tiktai fiksuoja raudonai drykstančią tikrovę.

„Kas netrokšta teisybės, tam ji neatsiveria“ (Konfucijus)

ALBINAS GALINIS I. sako: miestą paliko orumas ir. krito tuštybės kruša ant mūro sienų. „priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai“ – it prakeiksmas už dabartį, sukurtą novorum hominum.

Kaunas pagal Kafką

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ Daugelis Kafkos tekstų visiškai tiksliai pamėgdžioja nelogiškas ir slogias sapnų kvailybes, tuos keistus gyvenimo šešėlių žaidimus. Tai kelia juoką, tačiau jeigu suvoksime, kad šis juokas, juokas pro ašaras dėl kilnesnių tikslų, yra nuostabiausia, ką turime ir kas mums lieka