LiteratūraEsė

LAURYNAS KATKUS

Vysbadeno muziejus. Raportas

Pasirodo, secesija yra kur kas daugiau nei tie patys rosečiai ir klimtai. Kiek priregėta vaizdų – kelias į rojų, egzekucija (mirtis moteris su kalaviju pro juodųjų gulbių pulką siauru liepteliu į tamsą lydi vyrą užrištomis akimis), mirtis (vyras) raudonu apsiaustu kalbasi su moterim, mirties salos su valtimis ir kiparisais…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Apolas

Iš tremties grįžusį, suluošintą, galop saugumui pasidavusį kaimyną lietuvį virš galvos turėjau ir aš. Jo vietoj dabar gyvena prieš keletą metų dar atrodęs visai šauniai – visuomet pasitempęs, su ūseliais, švarus, su „telniaška“ ir nedylančia odine striuke bei kepe – toks Valius. Buvo ir žmona, darbų mokytoja, bet, ilgai kentusi darbą praradusio Valiaus girtavimą bei smurtą, sunkiai susirgo ir mirė. Tiesa, Valius žmonos ilgai gedėjo.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (27)

Žmogaus kūnas yra kaip butelis. Vienuose buteliuose degtinė, kituose vynas, trečiuose limonadas, o dar kiti tušti, bet labai gražūs.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (26)

Nutapiau „rėkiantį“ 75 × 60 cm paveikslą ir pastačiau ant sofos atlošo. Susirinko žmonės. Nė vienas iš jų nepastebėjo mano paveikslo. Kitą kartą ant atlošo padėjau sauso raudonojo vyno butelį. Atėjusieji pamatė vyno butelį ir krykštė iš džiaugsmo. O man širdį skaudėjo.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (25)

Tie nuostabūs žmonės, kurių misija šiame gyvenime yra rūpintis kitais, puola prie manęs kaip musės prie medaus.
– Ne prie medaus, Mikalojau, musės puola.
JUOZAS ŠIKŠNELIS

Iš žiemos paistaliojimų

Norint skristi reikia sparnų, turint sparnus, patartina patikrinti, ar jie, kaip Ikaro, nėra sutvirtinti vašku. Kas atsitiko Ikarui, daugeliui mūsų žinoma iš mokyklos laikų.
Laimingi skrenda be sparnų, o nelaimingi sliūkina sparnus vilkdami purvina žeme.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (24)

– Pomidoras yra.
– Iš kur žinai?
– Aš jį matau.
– Tai ir sakyk – „aš matau pomidorą“, o ne „jis yra“.
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės. Pavasaris

Pavasaris – beržų prisikėlimas. Pridėk delną prie beržo kamieno ir pajausk, kaip tvinksi žemės syvai, kaip veržiasi ir plūsta sula į medžio šakas, į padangėn išbėgusią viršūnę, į kiekvieną su saulės spinduliu susitinkantį pumpurą.

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Kaimynų lankymas

  Su tėvais vaikystėje nedaug keliavome: savaitė Juodkrantėje, Palangoje arba Šventojoje ir savaitė – neskaitant kelių papildomų savaitgalių per metus – kaime, kuriame aš sunkiai rasdavau sau vietos, nes nemėgau kaip sesuo gaudyti ir tyrinėti žiogų, šerti purve braidžiojančių naminių gyvulių ir sekioti paskui įvairius ūkio darbus dirbantį senelį. Aš savo ruožtu paprastai mąsliai lipdavau į žemą kalną, stūksantį šalia…

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (23)

– Mes pas tave užeisim.
– Neužeikit. Noriu būti vienas.
– Ką veiksi vienas?
– Nieko.
Tik nieko neveikdamas žmogus tobulėja. Rytų išmintis. Gal kai kūnas nieko neveikia? Kai guliu kaip lavonas, gal tik tada būnu, nes tik tada mąstau.