LAIMA PETRAUSKIENĖ Nebeliko žingsnių; mažai, visai mažai tėra žodžių. Dažniausiai tik: taip arba ne, noriu, nenoriu. Bet ir tiek jau šiokia tokia paguoda, šiokia tokia properša iš tylos į garsų ir susikalbėjimo pasaulį. Juk buvo dienos nebylės, dienos visai be žodžių.

JUOZAS ŠIKŠNELIS Netolimas tas laikas, kai atstumą matavome žingsniais, daiktų apimtis – sprindžiais, skaičiuodami nustatinėjome, kiek kilometrų nuo žaibo iki žemės. Dar skaičiavome, kiek gegutė iškukuos metų gyventi, nors prieš akis – ištisas gyvenimas.

GINTARĖ ADOMAITYTĖ Mano bendraamžiai nebemėgsta žvakių. Man prireikė. Šią žiemą – taip. Po gerokos pertraukos rausiausi po stalčius, lentynas.

KAROLIS DAMBRAUSKAS Epilogas Grįžimas – tai tokia savotiška kelionės sudedamoji. Tai į kelionės pečius įsimetęs svoris, sunkūs kelionės batai, nuo prakaito ir kelių dienų iš eilės miegojimo drauge apsunkusi striukė, varvantis prakaitas karštą kroatišką dieną

PAULIUS NORVILA Mes visuomet kažko ieškome. Meilužės, patikimos avalynės taisyklos, naujo dulkių siurblio ar paprasčiausios ramybės. Tačiau, kad ir kas tai būtų, netgi tomis akimirkomis, kai mūsų taurės yra sklidinos, o kūnai palaimingai ilsisi minkštuose pataluose, mes negalime sustoti.

MIKALOJUS VILUTIS „Šiaurės Atėnų“ Nr. 1064 buvo išspausdintas mano rašinėlis „Gyvenantys žmonės“. Vienintelį komentarą atsiuntė Genta: Kultūros elitas – gerai priėsti, pagerti, stipriai rūkyti, nepraleisti pro šalį jokios moters………. Paskui nori, kad į juos kas kreiptų dėmesį: valdžia remtų, žmonės skaitytų…….

MONIKA ŠIPELYTĖ Įkyriai, kaip varnos klevuose, dėbsantis į greitai jam po kojomis nukraujuosiantį rytą, – Paryžius. Meilės ir savižudžių miestas. Savižudžių iš nuobodulio arba iš meilės. O gal tiesiog visi europiniai naivuoliai, norėdami kvėptelėti gretimai su fotoaparatu besigrumiančio japono naivumo, renkasi čia.

IEVA GUDMONAITĖ Servizas „Atvirai kalbant, jis bijojęs staiga sužinoti, kas jo tyko anapus lango ertmės, kam jo, nuolat rašančio, šitaip reikia, kad anie veržtųsi jį nuolat atspėti, gal net įsidrąsinę patys atsidurti jo tekste arba įsigeidę jį per prievartą įrašyti į savąjį“ (Andrius Jakučiūnas, „Lalagė“).

AUGUSTAS SIREIKIS Aš žinojau, kad jis rangosi mano pilve, tiesiog nemaniau, jog tai taps taip opu. Nujaučiau, tiksliau tariant, iš tų kartų, kai pasukdavo mano veidą į svetimą moterį, kliudydavo kėdę už kojų