AKVILĖ ŽILIONYTĖ 1 Vaikystėje žaisdavau tokį žaidimą: apraizgyk kambarį, vėliau žaidimas persikeldavo ir į kiemą. Smagu jaustis voru ir apraizgyti daiktus, bet taisyklė buvo viena – prie kurio daikto drieksis siūlas, priklauso tik nuo akies, atsitiktinio žvilgsnio: nuo rankenos prie stalo kojos

JONAS VAICEKAUSKAS Važinėjame labai skirtingais automobiliais, pagal kišenę. Vieni perka naujus, kiti – tik naudotus. Pastarieji taip pat labai skiriasi, nes pas mus, palyginti su turtinga Europa, jie naudojami daug ilgiau.

AUGUSTAS SIREIKIS Šiandien, sausio antrą dieną, kaip reikiant lyja. Ir nors žiema tuoj įpusės, nei už lango, nei vaikščiodamas mieste, niekur jau dienų dienas nematau sniego. Verkiantys dangūs ištirpdė paskutines pusnis ir pagirdė jomis žemę. Nejau prasidėjo pavasaris?

PAULIUS NORVILA Filharmonijoje lankausi gana retai, tačiau kiekvieną kartą patiriu beveik vienodą sapną. Klausantis klasikinės muzikos, visuomet ima noras žiovauti, o jau po akimirkos – merktis ir gultis į minkštus patalus. Arba tiesiog gultis.

AUGUSTAS SIREIKIS Pati idėja, kad mano kambarys spinduliuoja vienatve, galbūt visai natūrali. Nėra ko perdėm stebėtis. Sėdžiu, guliu ir egzistuoju čia visada vienas. Peržengęs slenkstį atpalaiduoju save nuo svetimų vilčių, nuo artimųjų jausmų, kad netrukdomas leisčiausi svaiginamas. Literatūros, alkoholio, absurdo, filosofijos

PAULIUS NORVILA Laikas yra šuo. Bėgantis be aiškiai išreikšto tikslo ir tempiantis mus paskui save. Arba beviltiškai uostinėjantis kiekvieną pakelės medį ir verčiantis nerimastingai laukti. O kartais tvarkingai bidzenantis prie kojos ir paklusniai vykdantis kiekvieną mūsų kvailą nurodymą.

TOMAS VAISETA . Aš nesapnuoju, kad mes nukankame iki buržujiško austrų kurorto ir iš neturėjimo ką veikti sudribę į žolę stebime, kaip mergaitė šukuoja obuolmušius žirgus. Grįžę į viešbutį mylimės, kol tau iš nosies plūsteli kraujas.

REGINA RAGAUSKAITĖ Braidau po girią, bundančią iš žiemos miego. Dainavos girios rezervate – natūrali gamtos tvarka. Čia neleidžiama įsikišti žmogui. Tręšta suvirtę medžiai, išpuvę jų liemenys primena skeletus su atsikišusiais šonkauliais… Nejauku žiūrėti į medžio mirtį.

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ I. – O visgi gražiai tu atrodai. Nesimato nei nemigos, nei nuovargio. Ką daro jaunystė, – taria mama ir dar prideda kažką apie dailų kirpimą.