PAULIUS NORVILA Tenkinti savo aistras. Kad ir kokios jos būtų. Kad ir kokios spalvos ar dydžio bateliais kaukšėtų nesibaigiančiais valstybinių įstaigų koridoriais. Kaukšėtų ir sugebėtų kažką priminti. Pavyzdžiui, kapinių ramybę ir į pušį kalenantį genį

MAKSIM IVANOV Braitono krantinė, judant nuo Palace Pier į Marinos pusę, išsiskirsto į tris lygmenis: viršutinę važiuojamąją dalį su šaligatviais ir keletu pavėsinių iš vandens pusės, vidurinę pėsčiųjų dalį su suoliukais kone per visą ilgį ir apatinę taip pat važiuojamąją su šaligatviais

ANDRIUS MARTINKUS Dar neteko rašyti teksto, kurį pradėti būtų taip sunku kaip šį. Ir dar niekada taip nekankino abejonės, ar dėstomos mintys vertos to, kad būtų publikuotos.

AUGUSTAS SIREIKIS Tą naktį jis buvo ryškiai oranžinis. Žvaigždžių nesimatė, perdėm šviesus, matyt, buvo miestas vėlyvą ketvirtadienį. Mirksėjo balti butų langai, kukli šviesa nakčiai užklojo Frenkelio rūmus mūsų kairėj, aukšti žibintai įsižiebė palei gatvę, tačiau blyškiai, neryškiai.

PETRAS RAKŠTIKAS Atsižvelgiant į stebėjimo tašką, debesis reikia pradėti aprašinėti nuo žodžio „debesis“ aiškinimo ir kaskart jis bus vis kitoks. Tai labai paprasta.

IEVA GUDMONAITĖ Spengsmo Kai klampūs nuo ryto kaitros, jau beveik nebemėlyni akių vyzdžiai priartėja prie rudojo ūko, jame išryškėja formos, panašios į žmonių statytas gyvenvietes.

RIMA KASPERIONYTĖ Brangusis Vincentai van G., neseniai perskaičiau savo mėgstamo poeto Josifo B. laišką Horacijui. Juos skiria amžiai, netgi tūkstantmečiai, bet J. B. vis tiek sau leido kreiptis į jam svarbų žmogų. Pagalvojau – kodėl man neparašius Tau?

EDMUNDAS UNTULIS Tikriausiai daugelis yra girdėję pasakėčią apie skruzdę ir žiogą? Skruzdė joje giriama už tai, kad visą mielą vasarėlę plūkėsi ligi devinto prakaito, kad prieš žiemą apsirūpintų ūkiška gerove. O vargšas žiogelis peikiamas už tai, kad nuo pavasario ligi rudens nieko daugiau neveikė – tik čirpino ir čirpino smuikeliu

PAULIUS NORVILA Būgnas. Jis vis dar skamba manyje. Vis dar atsikartoja ritmingu pulsavimu, keistai primenančiu širdies permušimus, kai užtrunki sporto salėje ar pasilenki užsirišti bato. Tokiomis akimirkomis norisi giliai įkvėpti ir grąžinti ramų upelio tekėjimą į kūno indą, pamiršti visus purvinus batus, suteptus kilimus, princeses

RŪTA JAKUTYTĖ Nebeturiu ką pasakyti. Apskritai nebeturiu balso, nes per ilgą tylėjimą jis dabar pasiekia tik tas mano dalis, kurių jau nejaučiu.