MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Pri­si­mi­niau, kaip me­čiau ak­me­nį ir pa­tai­kiau viš­tai į gal­vą. Pen­kias­de­šimt me­tų bu­vau už­mir­šęs šį įvy­kį, o da­bar pri­si­mi­niau. Grį­žau į jau­nys­tę. Viš­ta grą­ži­no. Vil­nius tuo me­tu bu­vo gal per­pus ma­žes­nis.

ROLANDAS KAUŠAS Di­džiu­lės ap­va­lios krū­tys tie­siog virs­te virs­ta lau­kan per leng­vos pa­lai­di­nu­kės iš­kirp­tę. At­eis­tai ne­tu­ri jo­kių šan­sų, gal­vo­ju, nes ant tos pa­čios pa­lai­di­nu­kės, per pa­tį vi­du­rį, si­dab­ri­nėm rai­dėm iš­siu­vi­nė­tas žo­dis Faith ir man, kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis no­ris į tą ti­kė­ji­mą už­mest akį.

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau.

KOSTAS POŠKUS Karštą vasaros dieną važiuodamas svetimo miestelio pagrindine gatve pro autobuso langą matai dar išlikusius suklypusius medinukus ar laiko aptrintus plytų ir akmenų statinius, stebi ten stoviniuojančias, aptriušusias sienas ramstančias ir pravažiuojančius tuščiomis akimis lydinčias žmogystas.

GILBONĖ Mama ne kartą pasakojo, kad cicytė, kuri ją augino, nemokėjo nei skaičiuoti, nei skaityti, bet pinigus kažkokiu stebuklingu būdu suskaičiuodavo. Ne tokio jau stebuklingo to būdo būta. Pasirodo, ji dėdavo vieną monetą ant kitos, pagal dydį nustatydavo jų vertę ir, kadangi tų monetų nebūdavo labai daug

MONIKA ŠIPELYTĖ Niekieno žemė. Neužkariautų planetų kalnagūbriai, mamutų laikų dainos. Tik taip galėčiau paaiškinti būseną, kai, matydama mūsų pasaulį iš aukštai, visą jo dar neišeikvotą grožį ir nuoširdumą, visus tuos milijonus galimybių laimei, niekaip negaliu jame sau rasti vietos. Keičiasi uostai ir juose laukiantieji, keičiasi geležinkelio stotys, o iš jų išėjus – grindinys po kojomis

AKVILĖ ŽILIONYTĖ 1 Cécile, Didier, Margaux, Benoît ar dar koks nors vardas – nesvarbu, bouche, marrant, piquer ar dar koks žodis – nesvarbu. Geriau įsivaizduokime ją: 1) jei ji bus Juliette, ji apskritoj terasoj gers pieną, žvelgs į brūkšniuką tolumoje, bijos vieversių ir kramtys plonas lūpas

KĘSTUTIS NAVAKAS Nežinau, kodėl išėjau į miestą. Šiandien viskas čia statiška ir pakrypę į dešinę – varpinė, kepyklėlė, spalvotom skiautėm apšaudytas skelbimų stulpas, – nors praeitąsyk aiškiai mačiau visa tai švelniai siūbuojant. Vos pastebimai, bet.

OTILIJA KERBELYTĖ Mirusieji tvarko mūsų teisinius reikalus, nes gyvieji teisėjai tik sužino ir pakartoja jų valią. Mes skaitome mirusių rašytojų knygas! Juokiamės iš mirusiųjų sugalvotų sąmojų ir verkiame dėl mirusiųjų liūdesio.

PAULINA DRĖGVAITĖ Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne pelė. Kas? Aš, besivoliojanti ant šviežiai nupjautos vejos po debesuotu dangumi. Tiesa, be uodegos. Atsiprašau.