AUDRA BARANAUSKAITĖ Tą padarėlį pamačiau ne iš karto. Tik kai pamėginau servetėle perbraukti veidrodį. Kai veidrodis didelis, koridorius neatrodo toks siauras, įtariu, kad tai suklaidino ir vorą. Iš pažiūros jis nemenkas, bet toks liesas ir perregimas

PAULIUS NORVILA Kažkas rūko kaimynų balkone. Godžiai traukia paskutinę cigaretę ir stebisi po lietaus ryškiai žalią spalvą atgavusiais medžiais. Kiekvienas toks smilkymo procesas išvalo kūną ir paruošia jį stebuklui, kuris nutiks po to.

SIMONAS NORBUTAS Negalėjau patikėti, kad geriausias draugas toks neapsakomai jautrus ir silpnas. Rodos, abu išpažinom tą pačią cinizmo religiją.

PAULIUS NORVILA Kai belieka vos du atokvėpiai, sunkiausia parinkti tinkamus žodžius. Visi jie atrodo aštriabriauniai ir nepatogūs. Visus juos norisi apeiti. Paprasčiausiai nutylėti tai, kas neišvengiamai artėja ir nuo ko nesame apsaugoti. Vos du atokvėpiai ir sapnas išsisklaidys, o vanduo užpils ne tik akis, bet ir tai, kas vaidenasi ketvirtą valandą ryto

DŽIUGAS JUODKAZIS Sena jūreiviška Sindbado pirmosios kelionės legenda byloja apie jūrose gyvenantį milžinišką gyvūną. Įvairius šio pasakojimo variantus ir jų autorių pavardes pateikia J. L. Borgesas „Pramanytų būtybių knygoje“. Anot jų, gyvūno kupra apaugusi medžiais ir panaši į negyvenamą salą, prie kurios poilsio ištroškę keliautojai

REGINA RAGAUSKAITĖ Superku laiką. Kaip žemuoges, kurias surinko kiti. Prisirpusias vasarvidžio atokaitoj. Mokėsiu brangiai, patikimiausia valiuta – savo laiku, kuris man dar liko. Tai nebus paprasčiausi mainai, nes taip išplečiu jį laiku ir erdve.

JONAS KIRILIAUSKAS Dažnai pasižiūriu pro langą ir retai susimąstau, kokią svarbą turi ir turėjo langas, kartais įgaunantis net įsakmų toną, nes ne visada gali pasirinkti, kas yra už lango, matai tai, ką matai, ir viskas, nieko ten nepakeisi, nebe tie laikai, kai Neronas ieškodamas įkvėpimo padegė Romą ir rašė poemą.

ERNESTAS NOREIKA Kartais sėdžiu ir stebiu savo minčių figūras, kurios tarsi žiurkės stengiasi ištrūkti iš mano skęstančios galvos. Nežinau, kodėl jos bando palikti savo kaulinį daugiaaukštį ir emigruoti į oro šalį

PAULIUS NORVILA Tenkinti savo aistras. Kad ir kokios jos būtų. Kad ir kokios spalvos ar dydžio bateliais kaukšėtų nesibaigiančiais valstybinių įstaigų koridoriais. Kaukšėtų ir sugebėtų kažką priminti. Pavyzdžiui, kapinių ramybę ir į pušį kalenantį genį

MAKSIM IVANOV Braitono krantinė, judant nuo Palace Pier į Marinos pusę, išsiskirsto į tris lygmenis: viršutinę važiuojamąją dalį su šaligatviais ir keletu pavėsinių iš vandens pusės, vidurinę pėsčiųjų dalį su suoliukais kone per visą ilgį ir apatinę taip pat važiuojamąją su šaligatviais