LiteratūraEsė

Grįž­tant

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau.

Silentium

KOSTAS POŠKUS Karštą vasaros dieną važiuodamas svetimo miestelio pagrindine gatve pro autobuso langą matai dar išlikusius suklypusius medinukus ar laiko aptrintus plytų ir akmenų statinius, stebi ten stoviniuojančias, aptriušusias sienas ramstančias ir pravažiuojančius tuščiomis akimis lydinčias žmogystas.

Tarp tautos ir gamtos

GILBONĖ Mama ne kartą pasakojo, kad cicytė, kuri ją augino, nemokėjo nei skaičiuoti, nei skaityti, bet pinigus kažkokiu stebuklingu būdu suskaičiuodavo. Ne tokio jau stebuklingo to būdo būta. Pasirodo, ji dėdavo vieną monetą ant kitos, pagal dydį nustatydavo jų vertę ir, kadangi tų monetų nebūdavo labai daug

Niekieno žemė

MONIKA ŠIPELYTĖ Niekieno žemė. Neužkariautų planetų kalnagūbriai, mamutų laikų dainos. Tik taip galėčiau paaiškinti būseną, kai, matydama mūsų pasaulį iš aukštai, visą jo dar neišeikvotą grožį ir nuoširdumą, visus tuos milijonus galimybių laimei, niekaip negaliu jame sau rasti vietos. Keičiasi uostai ir juose laukiantieji, keičiasi geležinkelio stotys, o iš jų išėjus – grindinys po kojomis

Rive droite, rive gauche

AKVILĖ ŽILIONYTĖ 1 Cécile, Didier, Margaux, Benoît ar dar koks nors vardas – nesvarbu, bouche, marrant, piquer ar dar koks žodis – nesvarbu. Geriau įsivaizduokime ją: 1) jei ji bus Juliette, ji apskritoj terasoj gers pieną, žvelgs į brūkšniuką tolumoje, bijos vieversių ir kramtys plonas lūpas

Pasaulis per didelis man tilpti

KĘSTUTIS NAVAKAS Nežinau, kodėl išėjau į miestą. Šiandien viskas čia statiška ir pakrypę į dešinę – varpinė, kepyklėlė, spalvotom skiautėm apšaudytas skelbimų stulpas, – nors praeitąsyk aiškiai mačiau visa tai švelniai siūbuojant. Vos pastebimai, bet.

Media vita in morte sumus*

OTILIJA KERBELYTĖ Mirusieji tvarko mūsų teisinius reikalus, nes gyvieji teisėjai tik sužino ir pakartoja jų valią. Mes skaitome mirusių rašytojų knygas! Juokiamės iš mirusiųjų sugalvotų sąmojų ir verkiame dėl mirusiųjų liūdesio.

Viva la vida, arba Mama, išeinu į Sibirą

PAULINA DRĖGVAITĖ Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne pelė. Kas? Aš, besivoliojanti ant šviežiai nupjautos vejos po debesuotu dangumi. Tiesa, be uodegos. Atsiprašau.

Mokytojų kambario sindromas

AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ Normaliam žmogui metai baigiasi gruodžio pabaigoje. Mokytojai vargu ar gali pretenduoti į normalių žmonių kategoriją. Dėl keleto priežasčių. Viena iš jų yra ta, kad mokytojai metų pabaiga laiko ne gruodžio 31-ąją, kai pleška fejerverkų ir šampano kamščių salvės

Katinai šypsosi

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ Neseniai persikrausčiau. Bet ne į naują, o į pigų butą. Kelias dienas dar bandėme apgauti save, kad tą butą būtinai sutvarkysime, gražiai sudėliosime daiktus, įsivesime internetą ir nusipirksime naują spalvotą televizorių.