LiteratūraEsė

Aist­ros dėl „ge­no­ci­do“

ANDRIUS MARTINKUS Lais­vo­sios rin­kos uto­pi­ja kol kas dar ne­pa­rei­ka­la­vo tiek au­kų kiek ko­mu­niz­mas, bet tai dar ga­li smar­kiai pa­si­keis­ti, ir abi šios uto­pi­jos šia pras­me ga­li bū­ti rim­tos kon­ku­ren­tės. [...] Abi šios uto­pi­jos iš tik­rų­jų tu­ri dau­giau ben­dru­mų nei skir­tu­mų. [...] Abi šios uto­pi­jos žmo­nes pa­smer­kia skur­dui ir iš­ny­ki­mui. John Gray, „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“

Kelionė

NI­JO­LĖ DRUN­GI­LAI­TĖ Teks­to ke­lio­nė pra­si­de­da nuo pir­mo­jo žo­džio, nuo pir­mo­jo sa­ki­nio, vin­giuo­ja per me­ta­fo­ras ir pa­ly­gi­ni­mus, epi­te­tus, me­to­ni­mi­jas, per dau­gia­žo­džia­vi­mą ir nu­ty­lė­ji­mus, per klam­pius ir pai­nius kal­bos la­bi­rin­tus.

Ide­a­lus gy­ve­ni­mas pa­gal gy­ve­ni­mo tre­ne­rius

AUŠ­RA LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ Kas­kart ap­si­lan­kiu­si kny­gy­ne ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti: kny­gų, skir­tų mus iš­mo­ky­ti lai­min­go, sėk­min­go, tur­tin­go etc. gy­ve­ni­mo, pa­siū­la tai­ko į me­ga­kos­mi­nius mas­te­lius. Gal­būt jų lei­di­mui įta­kos tu­ri įvai­rių ty­ri­mų duo­me­nys, ro­dan­tys, kad lie­tu­viai yra vie­ni iš ne­lai­min­giau­sių

Vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nė, ar­ba Die­vas ir lai­kas

ERNESTAS NOREIKA Ne­ži­nau, ke­lin­ta die­na, bet vis lau­žau lai­ką. Plė­šau ru­de­nė­jan­čius ka­len­do­riaus la­pe­lius, skal­dau ma­žus laik­ro­du­kus, skal­pe­liais iš­pjau­nu lai­ko su­vo­ki­mą ap­lin­ki­niams. Tuo­met at­si­sto­jęs ant su­lanks­to­mo sta­liu­ko šau­kiu, kad lai­ko nė­ra ir ne­bu­vo.

Daik­to stu­di­ja

JURGIS VININGAS Pir­mo­ji ci­ga­re­tė vi­sa­da yra ben­dras nu­si­kal­ti­mas, su­stip­ri­nan­tis drau­gi­ją, kaip ko­lek­ty­vi­nis Ša­to­vo nužudymas „De­mo­nuo­se“. Tam tik­ras pa­si­prie­ši­ni­mas su­au­gu­sių­jų mo­ra­lei, ta­čiau tos mo­ra­lės ne­nei­gian­tis, o vei­kiau ją in­te­rio­ri­zuo­jan­tis: tai yra jai prie­ši­na­ma­si pe­ri­mant jos gri­ma­są.

Apie lab­da­rą, dva­sios gro­žį ir ki­tas ba­na­ly­bes

JUR­GIS VI­NIN­GAS Jei ka­da ap­si­lan­ky­si­te Ta­te Bri­tain mu­zie­ju­je, stab­tel­ki­te sa­lė­je, skir­to­je XVIII a. ta­py­bai. Šio lai­ko­tar­pio ta­py­to­jai bu­vo di­dūs po­li­ti­nės pro­pa­gan­dos meist­rai. Ryš­kiau­siu to­kios pro­pa­gan­dos še­dev­ru tik­riau­siai rei­kė­tų lai­ky­ti 1793 m. Da­vi­do su­kur­tą „Ma­ra­to mir­tį“.

Kur dingsta siela

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS Daž­nai gal­vo­ju apie vi­du­ram­žius, tik ne dėl to, kad tai bū­tų su­si­ję su te­mų sa­vo pa­mąs­ty­mams sty­giu­mi. Ir ne dėl to, kad iš­mes­da­mas į apy­var­tą ko­kį nors ma­žiau ži­no­mą fak­tą no­riu kam nors pa­siro­dy­ti ži­nan­tis kaž­ką, o ne nie­ko. Ne.

Apie tai, kas nenori išnykti

AUDRA BARANAUSKAITĖ Kai la­bai mėgs­ti že­muo­ges, vi­sai ne­svar­bu, ar ta­ve ka­po­ja uo­dai, puo­la er­kės ar ki­taip te­ro­ri­zuo­ja ža­lio­ji miš­ko dva­sia. Jei ge­ras žmo­gus ta­vęs ne­iš­purš­kė vi­sais tais dvo­kian­čiais ae­ro­zo­liais, tai taip ir iš­ei­si ne­iš­purkš­ta.

Viš­ta

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Pri­si­mi­niau, kaip me­čiau ak­me­nį ir pa­tai­kiau viš­tai į gal­vą. Pen­kias­de­šimt me­tų bu­vau už­mir­šęs šį įvy­kį, o da­bar pri­si­mi­niau. Grį­žau į jau­nys­tę. Viš­ta grą­ži­no. Vil­nius tuo me­tu bu­vo gal per­pus ma­žes­nis.

Aukš­tyn že­myn

ROLANDAS KAUŠAS Di­džiu­lės ap­va­lios krū­tys tie­siog virs­te virs­ta lau­kan per leng­vos pa­lai­di­nu­kės iš­kirp­tę. At­eis­tai ne­tu­ri jo­kių šan­sų, gal­vo­ju, nes ant tos pa­čios pa­lai­di­nu­kės, per pa­tį vi­du­rį, si­dab­ri­nėm rai­dėm iš­siu­vi­nė­tas žo­dis Faith ir man, kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis no­ris į tą ti­kė­ji­mą už­mest akį.