LiteratūraEsė
Tikri nutikimai
Kažkas uždėjo ranką ant peties. Atsisukęs pamatė kariškį. Tai buvo rimta. Kariškis paklausė, ar dailininkas, ar turi dažų, liepė eiti su juo. Sustojo prie vykdomojo komiteto tvoros. Kariškis atrakino vartelius ir liepė nusiauti batus, nusiavė ir pats. Kieme visu ūgiu gulėjo Stalinas, dešinę ranką užkišęs už kitelio atlapo, žvilgsnį įrėmęs į dangų. Abu su kojinėm ėjo Stalino kūnu.
Žemaitėjė
O kalba? Iš šono regis – grubi, nerangi kaip ir pats žemaitis, bet kiek joje malonybinių žodelių! Niekur Lietuvoj nerasit jų tiek. Varga vabaleli, tu, – lupa vyrą žemaitė. O kokie ištęsti patylėjimai, o reikšmių tose pauzėse! Ir nesupranta šių pauzių niekas, sako, kad nekalbūs tie žemaičiai. O žemaitiško tylėjimo neįstengia perprasti, neduota atvykėliams, susikalbama čia tylint, susikalbama žvilgsniais, mostais…
Protingavimai (31)
Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.
Jei mokėčiau siuvinėti
Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs.
Protingavimai (30)
Iš „Hifų“
Protingavimai (29)
Iš „Hifų“
Protingavimai (28)
Jeigu žmogus būna savim ir myli save tokį, koks jis yra, tai ir žmonės jį tokį myli. Patenkintu savim ir kiti patenkinti. Jeigu žmogus galvoja: kodėl aš esu ne tas, kurį visi myli, pabandysiu būti juo ir elgsiuos taip, kaip elgiasi jis, toks žmogus apsimeta. Kitiems nemalonu su juo bendrauti. Jie žiūri į jį su pajuoka. Būk savo vietoj.
Įvadas į miestą
Grįžau į savo didįjį ankštąjį miestą ir siaurą darbo rutiną. Keista, kai pagalvoju, kad tokiame milžiniškame mieste (Londone) taip aiškiai juntamas nuolatinis ankštumas. Miestas didelis, o asmeninės erdvės mažai. Žmonės atidžiai ja rūpinasi, bet daro tą nepastebimai, kad nepasirodytų kitiems priešiški. Kasryt metro stotyje sutinku tuos pačius žmones – jie sėda į tą patį 7:51 via Bank traukinį.
