LiteratūraEsė

Žvė­re­lių rau­dos

PAULINA DRĖGVAITĖ Sta­rir á mig lítill álfur.* „Si­gur Rós“ Tik per­merk­ta lie­taus su­pran­tu, kad liet­pal­tis vėl li­ko na­mie. Rug­pjū­tį tik iš­si­gal­vo­jau. Pra­va­žiuo­jan­tys au­to­bu­sai ba­las taš­ko tie­siai vei­dan ir net ne­ma­no at­si­pra­šy­ti.

Dvi kny­gos

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS „Ti­ta­ni­ke“ vy­ko „Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis 2012“. Bu­vau dvie­jų kny­gų pri­sta­ty­muo­se. Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė pri­sta­tė Bjørno Sort­lan­do pa­ra­šy­tą, Hil­dės Kra­mer iliust­ruo­tą ir ma­no vai­kys­tės drau­gės Al­mos Lo­če­ry­tės iš nor­ve­gų kal­bos iš­vers­tą kny­gą vai­kams „Ką me­na šir­dis“.

Apie skaus­mą

JONAS KIRILIAUSKAS Kaip tu įvei­ki skaus­mą, žmo­gau? Kaip žiū­ri į tai, kad pa­sau­lis slys­ta iš po ko­jų, o gal ir ne­slys­ta, tie­siog ei­na po vel­nių, kaip sa­ko ki­no he­ro­jai? Skai­tai ho­ros­ko­pus, o te­nai ast­ro­lo­gai vi­siems ra­šo ben­drus re­cep­tus. Nuo 16.45 ne­pa­lan­kus me­tas spręs­ti as­me­ni­nių san­ty­kių ar kar­je­ros pro­ble­mas.

Apie vilkus, biurokratiją ir filologiją

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ Rau­don­ke­pu­rai­tė iš­ėjo į miš­ką, su­ti­ko vil­ką, jis ją su­ėdė. Aš iš­ėjau į sa­vi­val­dy­bę, su­ti­kau biu­rok­ra­ti­ją, ir ji ma­ne su­ėdė. Nie­ko nau­jo, ga­liu pa­tvir­tin­ti tai, ką su­ži­no­jau uni­ver­si­te­te, – pa­sa­kos yra re­a­laus gy­ve­ni­mo at­spin­dys.

Di­le­tan­tiš­kas

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Oi, jau žy­mi, rei­kia at­si­bust. Man į akis žiū­ri abu – kai­my­nas, prie­šais iš­si­drė­bęs, ir kon­duk­to­rius. Gal pur­tė už pe­ties, kad at­si­bu­dau, ne­at­si­me­nu. Pra­ėjo, vy­no kva­pe­lį to­kį ašt­rų pas­kui nu­si­vilk­da­mas. Ka­žin kas dar čia trau­ki­ny­je vyks­ta, o aš nie­ko ne­ži­nau. Kai­my­nas prie­šais, at­ro­do, su­pai­nio­jo ma­ne su lan­gu ir taip nuo­šir­džiai spok­so, tar­si taip ir tu­rė­tų būt.

Is­to­riš­kai kren­tan­čios bokš­tų nuo­mos kai­nos

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS (Vie­no pra­ne­ši­mo mo­ty­vais – in­tui­ty­vi at­si­ri­bo­ji­mo ir eli­tiz­mo li­te­ra­tū­ro­je san­trau­ka) Prieš pra­de­dant be­ne­fi­są ge­ras to­nas rei­ka­lau­ja at­si­pra­šy­ti pub­li­kos už tai, ko jie ne­iš­vys. Šian­dien ne­iš­vy­si­te įga­lio­to­jo Vieš­pa­ties an­ge­lo, kri­ti­kuo­jan­čio ne­iš­si­pil­džiu­sius da­ly­kus dėl to, kad jie ne­iš­si­pil­dė.

Optimizmo tironija

STEFAN CHWIN Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją.

Gra­žus tar­si Die­vas par­še­lis

SARA POISSON Aš klau­sau, kaip vė­jas Šiu­re­na la­puos; ly­gi­nu jo bal­są Su ty­lu­ma be kraš­to… Gia­co­mo Le­o­par­di, „Be­ga­ly­bė“ Ries­ta raus­va knys­le­lė su dviem ši­lu­mą skel­bian­čio­mis an­gu­tė­mis, pu­riu blaks­tie­nų žie­du ap­sup­tos žyd­ros rai­ne­lės.

Egzistencializmas

KĘSTUTIS NAVAKAS Vie­nin­te­lį kar­tą nu­si­žu­dy­ti ban­džiau aš­tun­to­je kla­sė­je. Su­si­py­kau su mer­gi­na, o tai vi­sa­da pa­vo­jin­ga gy­vy­bei. Net gy­vy­bės idė­jai, kab­le­liais te­at­skir­tai nuo eros ir tha­na­tos.

Di­džia­jam Pan­bal­tis­tui – su mei­le ir be la­šo ne­gan­dos

JULIUS KELERAS Pė­te­ris, taip jį va­din­da­vau ir at­min­ty­je te­be­va­di­nu, nors Vla­das Bra­ziū­nas pas­ta­rai­siais me­tais ret­sy­kiais su­niurgz­da­vo, kad tai­syk­lin­gai de­rė­tų jį va­din­ti Pė­te­ru. Vi­sai ga­li­mas daik­tas, ta­čiau tai per vė­lu vi­sais at­žvil­giais