ER­NES­TAS NO­REI­KA Skęs­da­mas sa­vo gli­čio­se kas­die­ny­bės iš­sky­ro­se pa­si­jun­tu kaip am­ži­na srai­gė, ku­ri minkš­tu ir glei­vė­tu pa­du ban­do per­šliauž­ti sa­vo vie­nat­vės kal­ną. Ta­čiau ji vis ple­čia­si, tar­si su­ger­tu­ko de­be­sys, pri­si­siur­bę dau­gy­bės ra­ša­lo, kol vie­ną die­ną sprogs­ta ir vis­ką ap­taš­ko mels­vo liū­de­sio la­še­liais.

MONIKA ŠIPELYTĖ Ma­no se­ne­lis ne sa­vo no­ru iš­ėjo iš na­mų tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt šeš­tų­jų va­sa­rio mė­ne­sį. Ro­dos, ma­čiau jį bren­dan­tį per pus­ny­nus so­de, dvie­jų ka­rei­vių pri­lai­ko­mą už pa­ran­kių

AUD­RA BA­RA­NAUS­KAI­TĖ Ve­ru­tės Lap­cius am­si už tvo­ros. Mie­las, di­de­lis, gau­ruo­tas ir lė­tas. Ve­ru­tė sa­ko, kad la­bai ne­gra­žus, o mums at­ro­do, kad jis – as­me­ny­bė. Aiš­ku, sa­vo die­nas as­me­ny­bė stu­mia ne itin įdo­miai. Pri­riš­tas prie bū­dos, viš­tų kai­my­nys­tė­je, tai­gi – pa­že­min­tas… Už­va­kar jam at­ve­žiau di­de­lį kau­lą – prieš ke­le­rius me­tus bu­vom ga­vę žvė­rie­nos, už­si­šal­dė­me ir pa­mir­šom.

KOSTAS POŠKUS Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra

AUŠ­RA LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ

Teks­tas ir į tvo­rą, ir į mie­tą RE­GI­MAN­TAS TA­MO­ŠAI­TIS Di­de­lė­je au­di­to­ri­jo­je skai­tau pa­skai­tą stu­den­tams. To­kią te­ori­nę, spe­ku­lia­ty­vią. Te­ma, ži­no­ma, ne kar­tą jau aiš­kin­ta, vis­kas ži­no­ma, bet pra­ne­ši­mo te­zes for­mu­luo­ju kaž­kaip van­giai, be įkvė­pi­mo.

VYGANTAS VAREIKIS Šią va­sa­rą Ro­mo­je nu­griu­vo da­lis Giu­sep­pės Va­la­die­r XIX am­žiaus pra­džio­je su­pro­jek­tuo­tos pro­me­na­dos sie­nos, nuo ku­rios at­si­ve­ria įspū­din­gas vaiz­das į Ro­mos ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klą – Tau­tos aikš­tę. Ir vi­sa tai at­si­ti­ko dėl va­sa­rą Ita­li­ją už­plū­du­sios karš­čio ban­gos.

AU­GUS­TAS SI­REI­KIS

RIODIN BARDO Sto­ma­to­lo­go kė­dė­je pa­to­gu. Mąs­ty­ti apie bū­tį. Aiš­ku, min­ty­se ga­li­ma kal­tin­ti blo­gai dar­bą at­li­ku­sį anks­tes­nį sto­ma­to­lo­gą. Ga­li­ma kal­tin­ti pra­stus ge­nus. Ta­čiau rei­ka­lo es­mės tai ne­kei­čia: ėduo­nies iš­grauž­tos sky­lės jau nie­kad neuž­si­trauks den­ti­nu ir ema­liu. Tu dė­vie­si, de­gra­duo­ji, yri.