RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Vi­sa­da grį­žus na­mo tas pats – užuo­lai­dos už­trauk­tos, to­dėl akys prie kam­ba­rio prie­tė­mio pri­pran­ta tik po ke­lių se­kun­džių, at­ro­do, lo­vo­je mie­go­jo koks gy­vū­nas, nes ant­klo­dė taip su­kuis­ta, kad vaiz­duo­tė­je gims­ta nau­jos for­mos ir ga­li­my­bės, kas bū­tų ga­lė­jęs jo­je mie­go­ti.

LAIMANTAS JONUŠYS Jau­čiuo­si kaip vie­nin­te­lė eg­zis­tuo­jan­ti ar­ba mąs­tan­ti bū­ty­bė vi­du­ry pa­sau­lio, ku­ria­me mie­gan­tys žmo­nės at­lie­ka ne­bū­ties vaid­me­nį. Ši aki­mir­ka – su­stin­gi­mo ir ga­li­my­bės trium­fas. Ši tuš­tu­ma ir ty­la, pa­ti­ria­ma kaip tei­gia­mas ga­vi­nys – tur­tas – lau­kian­tys ap­ža­vai – ge­ra juo­da dir­va pa­kly­du­siai min­čiai su­dyg­ti

EUGENIJUS ALIŠANKA Mies­tas džiau­gia­si vi­su tuo, kuo tu ne­si­džiau­gi. Ita­lo Cal­vi­no Ny­kiau­sia, kai gy­ve­ni­me nie­ko ne­vyks­ta. Gy­ve­ni die­ną, dvi, mė­ne­sį, ir nie­ko.

KĘSTUTIS NAVAKAS Kai vie­ną die­ną traš­kan­čiais pirš­tų są­na­riais įė­jau į sve­ti­mus na­mus, pa­gal­vo­jau, kad tų są­na­rių ke­tu­riais dau­giau nei rai­džių grai­kų abė­cė­lė­je. Žmo­gus, ją kū­ręs, vei­kiau­siai Ho­me­ras, „Ham­le­to“ au­to­rius, ke­tu­ris pa­si­li­ko ne­įrai­din­tus, tar­si at­sar­gai.

ER­NES­TAS NO­REI­KA Vi­sa ap­lin­ka esi tu pats, ku­ris ku­ria ter­pę sa­vo pa­ties pa­lie­gu­siai eg­zis­ten­ci­jai. Par­kuo­se eg­zis­tuo­jan­čios pen­si­nin­kės, ku­rios at­si­ne­ša su­les­ti po vie­ną sal­dai­nį sa­vo pro­te­zuo­tais sna­pais, iš tik­rų­jų ne­eg­zis­tuo­tų, jei to ne­no­rė­tum.

JONAS KIRILIAUSKAS Ne­ži­nau, kaip rei­kia ver­tin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ket­vir­tį am­žiaus, pra­gy­ven­tą so­viet­me­čiu. Juk aš bu­vau spa­liu­kas – Le­ni­no anū­kas, bu­vau pio­nie­rius – ma­ku­la­tū­ros, me­ta­lo lau­žo rin­kė­jas, bu­vau kom­jau­nuo­lis – kaip ne­ži­nia kas (mo­kė­jau na­rio mo­kes­tį, nes dau­ge­lio or­ga­ni­za­ci­jų veik­la tuo ir ap­si­ri­bo­da­vo).

MA­TAS BY­TAU­TAS I O gal mes Jį ne taip su­pran­ta­me? Ir am­ži­no­je dis­ku­si­jo­je „Kaip Tas, ku­ris vis­ką su­kū­rė, tai lei­džia?“ ban­do­me su­ras­ti ko­kius nors ar­gu­men­tus, ku­rie mus pa­čius pa­ten­kin­tų? Taip, gė­ris / blo­gis sub­jek­ty­vus, ta­čiau jei už vis­ko sly­pi pro­tin­ga esa­tis, esa­tis, ku­ri ga­li pa­keis­ti vis­ką, ko­dėl Ji to ne­da­ro?

JUS­TI­NAS LIN­GE­VI­ČIUS Pa­sa­ko­ji­mai daž­niau­siai pra­si­de­da nuo lai­ko ir vie­tos, de­ta­laus su­pan­čios erd­vės ap­ra­šy­mo, ap­link esan­čių daik­tų fik­sa­vi­mo. Me­na­mas vei­kė­jas, daž­nai va­di­na­mas vi­sa­ži­niu ir ob­jek­ty­viu įvy­kių ste­bė­to­ju, ti­ria ap­lin­ką ir kal­ba pa­sau­liui pa­si­telk­da­mas sa­vo akis, vaiz­duo­tę ir idė­jas.