KOS­TAS POŠ­KUS Žiū­ri į me­džių vir­šū­nes, gė­rie­si mė­ly­nu dan­gu­mi slen­kan­čiais bal­tais de­be­sė­liais ar juo­da­me dan­gu­je ži­ban­čio­mis rug­pjū­čio žvaigž­dė­mis ir stai­ga slys­tel­ni.

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Vis klau­siu Die­vo: – Die­ve, ko­dėl toks gy­ve­ni­mas ir kam jis toks rei­ka­lin­gas? – Ne ta­vo rei­ka­las. Pa­čiam ten­ka iš­si­aiš­kin­ti. Aiš­ki­nuo­si nak­ti­mis, kai už­mig­ti ne­ga­liu.

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ – Koks keis­tas gy­vū­nas yra kup­ra­nu­ga­ris. Už­snig­ti mū­sų lau­kai, pa­vie­nės tro­bos ir ne­iš­sen­kan­tis be­vil­tiš­ku­mas. Kuo tau ne dy­ku­ma? Gal­būt dėl to toks at­ski­ru­mas? Juk ži­nai, žie­mą už­pus­tys ir nie­kas ne­pa­dės…

RASA RAMONAITĖ At­min­ties dė­žu­tę at­ra­ki­na skir­tin­gi rak­tai. Kad bū­tų iš­lais­vin­ta po­jū­čių la­vi­na, kar­tais už­ten­ka smul­kme­nos.

MIKALOJUS VILUTIS Esu pa­vy­dus ir tuo džiau­giuo­si. Tai reiš­kia, kad ne­su sa­vim pa­ten­kin­tas kvai­lys ir su­pran­tu, kad tu­riu ko pa­vy­dė­ti. Ma­tau, kad daug yra žmo­nių, už ma­ne ge­res­nių, ta­len­tin­ges­nių ir pro­tin­ges­nių. Tu­riu ką vy­tis. Gy­ven­ti ne­nu­obo­du. Ačiū tiems, ku­riems pa­vy­džiu.

PETRAS RAKŠTIKAS Vi­saip ga­li­ma pa­tek­ti į miš­ką: nu­ei­ti, nu­va­žiuo­ti, nu­šliauž­ti, ga­li­ma per te­le­vi­zo­rių, nu­plauk­ti, nu­bėg­ti, o miš­ke ga­li vis­ko at­si­tik­ti. Pa­ė­mei ben­zinp­jūk­lį ir pa­sta­tei na­mą. Pa­ė­mei vabz­dį ir, ko­jas, spar­nus nu­trau­kęs, pa­lei­dai pir­ma­pra­dį vikš­rą ant že­mės

GILBONĖ Nie­kaip ne­ga­liu nu­sto­ti ste­bė­tis. At­ro­do, vis­kas aiš­ku, at­ro­do, la­bai ge­rai per­pra­tau, nes tu­rė­jau lai­ko, gy­ve­ni­mo žai­di­mo tai­syk­les. Jos la­bai pa­pras­tos, bet kvai­los, to­dėl ne­iš­min­tin­ga jų lai­ky­tis, bet kaip tik iš­min­ties ir sto­ko­ju.