LiteratūraEsė

Pelės. Jų slaptas gyvenimas

KOSTAS POŠKUS Dailininkas N retsykiais tampa visišku blaivininku. Dažniausiai tai atsitinka šv. Kalėdų–Naujųjų metų–Trijų karalių laikotarpiu. Manau, kad tam gali būti dvi priežastys.

Sufalsifikuotas dienoraštis 3

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS Balandžio 7, šeštadienis. Po pietų baigiau skaityti Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“. Tikrai geras tekstas: gyvas, išraiškingas, žiaurus, aporiškas.

(At)gimiau ne ta koja

ROKAS POVILIUS Niekada nemėgau miego. Ypač pietų. Darželio auklėtojos, pastebėjusios netobulai užmerktas akis, bandydavo užverbuoti, pribaigti kvailomis pasakomis. Geriausiu atveju vienmarškinį pietų pogulio disidentą tremdavo į kampą (savo vaikus vesiu į darželį suapvalintais kampais).

Slenkstis

RŪTA JAKUTYTĖ Blaivumas. Pankų vakarėlis nežmoniškai ištuštėjęs. Tik skiauterėti vaikai, pavargę ir suprakaitavę, linguoja savo kaulėtas alkūnes pagal „A-ha“ „Take on Me“. Naktis pamažu blykčioja alaus balose ant grindų, išbarstytuose centuose, sukniubusio ant sofos vaikino nosies auskare.

Fantazilionas

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Kai tavęs nėra šalia, mano meilė tau susivokia, kas esanti – milžinas, supamas visų mano dvasios jėgų bei visos mano širdies esybės. Net savo begalinį skausmą, savo nesibaigiančius praradimus aš regiu mieloje tavo veido išraiškoje

Kiemas

NIJOLĖ DRUNGILAITĖ Miesto žmonėms kiemas praranda savo prasmę ir paskirtį. Sunkiai įsivaizduoju niujorkietį ar paryžietį, kuris sako, kad eis į kiemą, nes, atlapojęs namo duris, jis dažniausiai atsiduria ant šaligatvio, kur auga platanai (beje, ne pats prasčiausias variantas didmiestyje)

Paukšteli paukštužėl

PAULINA DRĖGVAITĖ Žen­giu lai­do­tu­vių pro­ce­si­jos prie­ky­je, man siau­bin­gai dre­ba ran­kos, yra be­die­viš­kai sli­du ir te­gal­vo­ju, kaip ne­pa­slyst ir ne­iš­si­tėkš­ti tie­kos žmo­nių aki­vaiz­do­je: Vieš­pa­tie, ko­dėl tu su­kū­rei le­dą. Ato­maz­ga. Kaip tai at­si­tin­ka – virs­ti kos­mi­nė­mis dul­kė­mis ir iš­si­skai­dai? At­gims­ti me­džiu? Šo­ki pol­ką an­ge­lų bū­ry­je?

Aš esu, kurs esu

RO­LAN­DAS KAU­ŠAS Už lan­go nuo pat anks­ty­vo ry­to vyks­ta ko­lib­rių, vie­ti­nių dar va­di­na­mų hum­ming­birds, muš­ty­nės. Ir kas ga­lė­tų pa­gal­vot, kad to­kie ma­ži ir ne­kal­tai at­ro­dan­tys Die­vo sutvėrimai, tik pra­švi­tus, grieb­tų­si prie­var­tos kon­flik­tams iš­spręs­ti. At­ro­do, per die­nas siurb­čio­da­mas nek­ta­rą tu­rė­tum būt ma­lo­niai ap­span­gęs ir nu­mot ran­ka (spar­nu) į gy­ve­ni­mo ne­sklan­du­mus.

Vi­di­nis krau­jo gy­vū­nas

ER­NES­TAS NO­REI­KA Kar­tais die­nų die­nas pra­lei­džiu sto­vė­da­mas ant gal­vos. Iš ko­jų su­te­ka krau­jas į kau­li­nę am­fo­rą, pri­pra­tęs prie grei­to ėji­mo, pri­vers­da­mas už­vir­ti ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­sį ar­ba­ti­nu­ką.

2013-ie­ji. Įžan­ga į po­stka­pi­ta­lip­sę

LI­NAS KRA­NAUS­KAS Pra­ėjus ei­li­nei ir ne­įdo­miai pa­sau­lio pa­bai­gai (tas pats pa­sa­ky­ti­na apie Ka­lė­das ir ki­tas „di­dži­ą­sias šven­tes“), ga­li­ma at­si­kvėp­ti ir pa­svars­ty­ti apie ci­vi­li­za­ci­jos, prie ku­rios esa­me pri­pra­tę, ir kul­tū­ros (kaip pa­gei­dau­tų ra­di­ka­lus eko­lo­gas Der­ric­kas Jen­se­nas) griu­vi­mo sce­na­ri­jus.