VIDAS POŠKUS Moteris, labai jauna moteris – gal tiksliau reikėtų sakyti „mergina“ – raudona suknele sėdėjo ant upės kranto.

AKVILĖ ŽILIONYTĖ I Jei išgirsi, kad Provanse mergina išsinuomojo namą – be vandens, be elektros, be stogo, jei išgirsi, kad ji trimituoja trimitais, levandų laukus vadina jazminų laukais, o krištolą – krikštolu. Jei išgirsi, kad ji prie vandens, ant akmenų vartosi su negrų šeimomis, susisukusi į brokatinius audinius.

ROKAS POVILIUS Vasario 14-ąją atšvenčiau su „Erasmus“ mainų programos studentais, apsimetęs Mika iš Suomijos. Priešingai nei mano melas, blynų atsargos jau buvo išsekusios, todėl nemokamai stiprinausi tinginiu lietuvių „Kultūriniame vakare“.

MIKALOJUS VILUTIS Žiūriu į pasaulį ir verkia mano akys. Viena iš skausmo, kita iš džiaugsmo. . Alfonsas Andriuškevičius rašo, o aš skaitau. Aš parašau, tada jis skaito. Mes vienas kito skaitytojai. Mes turim skaitytojus.

KĘSTUTIS NAVAKAS Vieną šviesią gūdaus sovietmečio dieną eidamas Laisvės alėja pamačiau iš priekio atskubantį žmogų, plačia šypsena, regis, galintį nušviesti visą gūdų sovietmetį mažiausiai iki Čeliabinsko. Tačiau šypsena buvo skirta man. Gal aš galįs duoti autografą?

ROSANA LUKAUSKAITĖ Aš neturiu minčių. Nesivaikau jokių idėjų, jokių utopijų. Vakarais pro langą nestebiu žmonių, nes paukščiai juos išbaido.

MAKSIM IVANOV Vytautui, kuris planuoja namo rūsyje įrengti dviračių taisyklą ir kino salę „Aš dažnai galvoju apie dviračius. Dviračius ir literatūrines mistifikacijas“, – mėgsta kartoti Julius

RAMUNĖ DAMBRAUSKAITĖ Puodelis karštos kavos ant mano galvos, atsibundu tik dabar, kurį laiką laikiusi jį įkaitusiu dugnu atremtą į viršugalvį. Atleisk man, čia kaltas tik ruduo, kuris lyg akmuo, tu nepyk ant manęs, gyvenimas tik vienas ir jis niekaip nuo manęs neatstoja.

ROLANDAS KAUŠAS Džuliano miestelis įsikūręs pietinėj Kalifornijoj, valanda kelio į rytus nuo San Diego, kalnagūbrio uodegoj, pusantro kilometro aukšty. Džulianas plačiai žinomas savo obuolių pyragais, arklių rančomis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais.