LiteratūraEsė
Protingavimai (31)
Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.
Jei mokėčiau siuvinėti
Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs.
Protingavimai (30)
Iš „Hifų“
Protingavimai (29)
Iš „Hifų“
Protingavimai (28)
Jeigu žmogus būna savim ir myli save tokį, koks jis yra, tai ir žmonės jį tokį myli. Patenkintu savim ir kiti patenkinti. Jeigu žmogus galvoja: kodėl aš esu ne tas, kurį visi myli, pabandysiu būti juo ir elgsiuos taip, kaip elgiasi jis, toks žmogus apsimeta. Kitiems nemalonu su juo bendrauti. Jie žiūri į jį su pajuoka. Būk savo vietoj.
Įvadas į miestą
Grįžau į savo didįjį ankštąjį miestą ir siaurą darbo rutiną. Keista, kai pagalvoju, kad tokiame milžiniškame mieste (Londone) taip aiškiai juntamas nuolatinis ankštumas. Miestas didelis, o asmeninės erdvės mažai. Žmonės atidžiai ja rūpinasi, bet daro tą nepastebimai, kad nepasirodytų kitiems priešiški. Kasryt metro stotyje sutinku tuos pačius žmones – jie sėda į tą patį 7:51 via Bank traukinį.
Vysbadeno muziejus. Raportas
Pasirodo, secesija yra kur kas daugiau nei tie patys rosečiai ir klimtai. Kiek priregėta vaizdų – kelias į rojų, egzekucija (mirtis moteris su kalaviju pro juodųjų gulbių pulką siauru liepteliu į tamsą lydi vyrą užrištomis akimis), mirtis (vyras) raudonu apsiaustu kalbasi su moterim, mirties salos su valtimis ir kiparisais…
Apolas
Iš tremties grįžusį, suluošintą, galop saugumui pasidavusį kaimyną lietuvį virš galvos turėjau ir aš. Jo vietoj dabar gyvena prieš keletą metų dar atrodęs visai šauniai – visuomet pasitempęs, su ūseliais, švarus, su „telniaška“ ir nedylančia odine striuke bei kepe – toks Valius. Buvo ir žmona, darbų mokytoja, bet, ilgai kentusi darbą praradusio Valiaus girtavimą bei smurtą, sunkiai susirgo ir mirė. Tiesa, Valius žmonos ilgai gedėjo.
