ALMA RIEBŽDAITĖ Sunku tuo patikėti: kad galima šiaip sau, nei iš šio, nei iš to sėsti ir rašyti. Tai atrodo neįtikėtina, bet pabandysiu, nors vasara, o kai vasara, kai lietūs lyja, racionalumo grūdų – ieškok ir su žiburiu nerasi, galbūt labiau negu paparčio žiedo nerasi trumpiausią vasaros naktį

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Many ir vėl plaka berniuko širdis ir kai ji plaka, reikia keiktis, daugiau nesikeikiu niekados, tik tada, kai jis kala į mane savo smaigus, varo savo bandas, riša karves.

PAULINA DRĖGVAITĖ Šiandien Lovysoje duris atvėrė daugybė senų namų. Begriūvančių, atstatytų, dekoruotų. Aš galiu užeiti ir pamatyti, kaip juose gyvena žmonės.

ROKAS POVILIUS Prosenelė mirė užvakar. Už ką? Už, va, ką. Trečiadienio rytą pažadinusi mama pasiūlė rytinę mankštą smegenims su žodžiais: „Šiaulių močiutė mirė. Nebėra tavo draugės, girdi? Nebėra.“

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Atidarau langą, bet neiššoku. Kietas asfaltas iš lėto tyžta, keičiasi į pažliugusią pievą, skęsta tarytum sala šioj bekraštėj pelkėj.

KAROLIS ŽUKAS Manyje jis tūno taip ilgai, kad nė nepamenu dienos, kai pirmą kartą suvokiau jį egzistuojant. Būna dienų, net ne dienų, o savaičių, kai pabundu ir nieko nenoriu daryti. Nenoriu atsakinėti į skambučius, eiti į universitetą ir darbo pokalbius, nenoriu eiti išlenkti alaus ir blevyzgoti su kokiu bičiuliu

KOSTAS POŠKUS Kažkur toli toli, jeigu toks pasakymas gali tikti mūsų šaliai, kurią galima automobiliu pervažiuoti per pusantros valandos, prie vinguriuojančio per pušynus žvyrkelio dunkso keistokos konstrukcijos, daugialypis savo forma ir daugiaprasmis idėjomis paminklas su kompiuteriu išspausdinta eiliuota dedikacija

GINTARAS BLEIZGYS 2013-ųjų birželio 23 dieną nutiko keistas dalykas: laistydamas prie namo pasodintas gėles pastebėjau, kad sraigės yra sulipusios į kaukazinę slyvą ir graužia žalias slyvas.

KĘSTUTIS NAVAKAS Sapnus bandydavau užrašinėti ir anksčiau, be to, jie turėjo ir tebeturi įtakos mano kūrybai. Tik tiek, kad jie pernelyg lakūs, išslystantys, pasimirštantys. Kažkodėl manau, kad jie niekur nedingsta, tik nunyra į sąmonei nepasiekiamas mūsų sielos įdubas.