MAKSIM IVANOV Ko gero, ne aš turėčiau apie tai kalbėti, o japonai. Man apie tai papasakojo Chrisas Markeris ir Kaja Silverman: „Net jei gatvė būdavo tuščia, laukdavau prie raudonos šviesoforo šviesos, japonų stiliumi, idant palikčiau vietos sudaužytų mašinų dvasioms.

ALMA RIEBŽDAITĖ Niekas ir viskas – paslaptingos sąvokos, viliojančios žmonių protus, dažnai suvokiamos tik pasitelkus paradokso vingrybes. Visada, vos ne prieš savo valią, stebiu kalbines nieko ir visko variacijas.

VIKTORIJA RIMAITĖ Žinoti sau tinkamą vietą dar prieš Kristaus gimimą mums patarė žymus graikų istorikas Tukididas. Tačiau kiek vietos, ir juo labiau tinkamos ar, tiksliau, pritinkamos, mes suteikiame sau ir greta esančiam žmogui, nusprendę pabandyti tam tikrą laikotarpį dalintis bendra kasdienybės politika?

JŪRATĖ STAUSKAITĖ Jėzau Jėzau! Koks mėnulis! Baltas ovalus veidas keliauja juodų debesų ūku lėtai, bauginančiai oriai.

ERNESTAS NOREIKA Viskas aplinkui tėra skaudantys dantys, kurių nervai tarsi milžiniško dydžio ilgintuvai įjungti tiesiai į vidų. Neišeina tų nervų neliesti. Jie patys savaime plaikstosi, paklaikusio žvilgsnio papėdėse augindami žėrinčius druskų kalnelius.

JONAS KIRILIAUSKAS Svarbiausia apsilenkti knygą, ir ne kokiu nors taukinu popieriumi, geriau kultūros savaitraščiu, taip padarysi didesnį įspūdį. Aš ne tokia, kuriai nereikia vardo. Kam reikalingas vardas? Tokia yra klasikinė pradžių pradžia. Henry Millerio paklausk, jis ten, po Paryžiaus stogais

KOSTAS POŠKUS Kiekvienam, vienam daugiau, kitam mažiau, ateina rezignacijos, pesimizmo ir juodo liūdesio dienos. Jeigu nesi visiškai supuvęs, pradedi ieškoti išėjimo iš šio liūnyno būdų. Jų yra daug ir įvairių, bet pats geriausias ir universaliausias, leidžiantis atsikratyti blogų minčių yra fizinis darbas.

BEATRIČĖ JUŠKAITĖ Tiesą sakant, norėčiau rasti tokį taisyklių rinkinį, asmeninį dekalogą, nurodantį, kaip tiksliai derėtų elgtis. Galėčiau, aišku, susikurti, bet tokie iliuziniai narvai manęs netraukia. Juk turėtų būti kažkas universalaus?

KĘSTUTIS NAVAKAS Nuo ko tai prasidėjo… Gal nuo to, kaip klasiokas Audrius, norėdamas nusipirkti vyno „Mečka krev“, kad įrodytų esąs pilnametis, vietoj paso parduotuvėje parodė pažymių knygelę. Gal nuo „jubiliejinių“ vrangliorų, suplėšytų lipant per tvorą į šokius Profsąjungų rūmuose.