Ne taip ir seniai galvojau, kad kančia, išsikerojusi agonija senyvam žmogui yra labai sunkiai pakeliama. Visą gyvenimą judėjęs žmogus sustojo. Atsigulė. Ne savo noru, ligos iškamuotas. Pavargęs, susiraukšlėjęs, negalintis pasiimti vandens stiklinės, o visi fiziologiniai dalykai graudžiai juokingi – didelis vaikas. Taip, galvojau, kad tai – beprasmė kančia. Atsiklaupusi prie senolės lovos mąsčiau, kodėl, už ką ir kam to reikia.…

Pamenu, kaip skelbiant perversmą SSRS drebėjo Genadijaus Janajevo rankos, lyg jis barstytų nematomą machorką ant nebeįžiūrimos kirilicos. Nematomas Gorbačiovas dryžuotu chalatu tuomet sėdėjo užrakintas Jaltoje ir visa, ką jis galėjo, tai lesinti zyles ukrainietiškais lašiniais. Zylių, ypač Parus palustris, visur kur, nespėjai nusisukti – o jos jau čia, jos pagrindinės LT oro pajėgos. Aš irgi dalyvavau puče, savaip, kitame, matomame…

Seni, nuo drėgmės pilki mediniai namai. Rudens vėjo draskomi klevų lapai. Gatvių klanuose tamsūs atspindžiai. Tamsoje girgždančiu dviračiu į gamyklėlę važiuojantis vyriškis. Tarpudaržiais, pasispaudęs po pažastimi nušiurusį portfelį, į tarnybą einantis senosios kartos mokytojas.

TOMAS MARCINKEVIČIUS Psichogeografija suvokia miesto aplinką kaip nuolatinę tėkmę, sintetinančią ir įgaunančią reikšmes tik ryšyje su žmogiškuoju subjektu, jų grupėmis ir ryšiais tarp šių grupių bei subjektų. Pagrindinis psichogeografijos pareiškimas – žmogaus sugrįžimas į urbanistiką

KĘSTUTIS NAVAKAS Mano draugė Lilit yra žydaitė, tačiau gyvenau su ja ne dėl to. Apskritai ydinga gyventi „dėl kažko“, dėl to „kažko“, tarkim, dėl šalčio, galima tik mautis pirštines.

PETRAS RAKŠTIKAS Galva guli ant pagalvės, atremtos į sieną, kuri ribojasi su debesimis danguje, remiasi į pamatus žemėje.

MIKALOJUS VILUTIS Prieš penkerius metus parašiau knygą ir pavadinau ją „Tortu“. Lengva buvo rašyti. Pati knyga pasirašė.

VALDAS PATUMSIS Netikėtai atsiradę, nežinia iš kur ir kieno pasiųsti ženklai, simboliai verčia suklusti, apsidairyti, įsiklausyti.

KĘSTUTIS NAVAKAS Monika sako norinti alaus. Monika sako nekenčianti poeto M., nors ta jos neapykanta kiek žaislinė, išskobta iš skroblo. Monika dievina poetą J. (ne, ne Justiną). Nežinau, kam čia dievinti poetus, tegu patys dievai juos ir dievina.