– Galima pagroti šiuo pianinu? – Ne. Atsiprašau, o jūs čia iš konferencijos? – Ne.

Aš sudaryta iš arbatos lapelių, kitų žmonių kraujo, tėvo spermos ir motinos įsčių. Kažkas Aukštas man įpūtė gyvybę ir liepė rinktis. Nuo ryto iki vakaro mane kankina šie pasirinkimai, todėl nukankinta šoku visuomenei į glėbį, kur tereikia plaukti – pasroviui. Gyvenu gyvenimą be skonio, amputuotomis juslėmis, kad tik neišklysčiau iš doros vagos. Taip teku ir suteku į kitus žmones, o…

Naktis. Ne šiaip sau – Naujųjų metų. Laiko sankirta. Ar susitikimas. Pro tamsžalių eglių viršūnes žybsi žvaigždė. Mirksi taip stipriai, tarsi norėtų ką svarbaus perduoti. Miškas – parkas Šiaurės Airijoje. Kažkur netoli Belfasto. Laužo kurti negalima, todėl pakėlę galvas žvelgiame į žvaigždes. O juk šiuo metu ji – ta ryškiausioji, Šiaurinė – mirksi ir Lietuvoj. Ir Egipte. Ir dar kur…

Iš kapinių Žiobiškyje galima išeiti dviem keliais. Pro pagrindinius vartus, jei nori pakeliui nusiplauti žemėtas rankas. Arba pro šoninius vartelius – ten galima senas gėles palikti. Didelės pušys augo tose kapinėse. Močiutė ten eidavo kasdien – spyglius nuo kapo rinkdavo. Pasikalbėdavo su mano seneliu, tėvu, į savo atvaizdą, ant akmens išgraviruotą, pasižiūrėdavo. Žiūrėjo 24 metus – nuo tada, kai atsisveikino…

Kartais ir spinduliai krinta dvejopai – nuo vienų noras užsisklęsti, į kitus – panirti. Galbūt binarinė gyvenimo samprata pernelyg ribota, nučaiškanti kitas galimybes, tačiau kuo daugiau tų galimybių, tuo silpnesnė žmogų veikianti jėga. Kartais ir banginiai iššoka į krantą arba būna bangų išbloškiami, tuomet žmonės mėgina jais pasirūpinti. Aš irgi toksai banginis, bet nenorėčiau, kad manimi rūpintųsi. Neverta, be to…

Aš buvau Julio Cortázaro laiptinėj ir mačiau, kad šalia jo namų yra naudotų telefonų parduotuvė, ten buvo daug telefonų ir pardavėjas. Pardavėjas buvo tyčia, kad koks nors užėjęs rašytojas jį pamatytų ir galėtų parašyti, jog jis jaunesnis už parduodamus telefonus. Paprašiau jo telefono, kurio neturi, nes norėjau pamatyti liūdesį jo veide. Aš mačiau tą vietą, kur Robert’as Desnosas sustojęs rėkė…

(Apie žvaigždyną vardu Lietuva) Laikas, atrodo, sustoja ir tu kartu su juo, ir visas judėjimas yra tik viltis, kad kas nors stumtelės, kad laiko smagračiai kažkokiu būdu ims suktis ir viskas prasidės iš naujo. Tik ar prasidės, jeigu nebejauti, jokia kūno ląstele nejauti laiko judėjimo savyje. Kalendorius nebyliai, tarsi koks kalėjimo sargas žiūri į tavo vienutę, markstydamasis dienomis, perversdamas pirmą…

Kai laiškų, leidinių ir telegramų su sveikinimais, plaukusių į Berklį 1980 metų spalį, krūvoje Czesławas Miłoszas pastebėjo Jerzy Putramento1 plunksna parašytus ir savaitraštyje „Literatura“ išspausdintus prisiminimus, sviedė jo adresu riebų keiksmažodį ir pratrūko ironišku juoku. Tai paliudiju asmeniškai, kaip tuometė Nobelio premijos laureato asistentė2. Tačiau manau, kad jeigu Emilio Pasierskio monografija Miłosz i Putrament. Żywoty równoległe3 („Miłoszas ir Putramentas. Lygiagretūs…

Pirmadienis Sėdžiu ant suolo, braukau koja žemę ir vis užsimerkiu prieš smarkesnį vėjo gūsį. Šypteliu praeiviui ir vėl surimtėju. Galbūt jam mintyse skamba melodija, galbūt jis žingsniuoja į taktą. Vikriai dėliodamas kojas tolsta, kol vietoj vieno žmogaus silueto blyškioje ryto šviesoje išvystu du. „Mano akys man meluoja“, – jaučiu viduje įsižiebiant nepasitenkinimo kibirkštį. Keturios vikšriškos kojelės tolsta, juda kaip mažos…