Grandinėlės saugiai keletą metų gulėjo mažame porcelianiniame puoduke, iš kurio seniai niekas nebegėrė kavos (užklydusiems svečiams išdėliodavau kitus, kaip man atrodė, gražesnius ir patogesnius indus). Auksinė ir sidabrinė – abi pertrauktos į dvi dalis, abiejų ta pati liga, abi netinkamos nešioti. Kaklo puošyba įmantriais vėriniais arba šilko skarelėmis ir juostomis būtų kita tema. Grandinėlės kantriai laukė savo valandos – taip…

Taip, Jurgi K., nieko nepeši gyvendamas tvarkingai ir saikingai, pasirašau po visa šita tavo mintimi nuo pirmos iki paskutinės raidės, nes tai yra tiesa, kuriai nereikia didelių komentarų.

Šį pranešimą skaičiau 2013 metais Biržų krašto muziejuje, tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“. Mane pakvietusiai Giedrai Radvilavičiūtei atrodė, kad forumo tema „Laisvė rašyti“ galiu ir aš tarti žodį. Kad kai kam taip neatrodė – teko patirti ir ten būnant, ir įspūdžius apie forumą skaitant. Bet tai jau žmogaus mąstymo laisvės ar nelaisvės problema. Beje, ir mano pačios, nes pirmą kartą…

Senokai tai buvo. Nepamenu, prieš penketą metų ar šešetą. Labai gerai atsimenu kur – Ignalinos rajone, Daugėliškyje. Bibliotekininkė Zoja man pasakojo apie močiutę, atsižiūrėjusią serialų. Jai nusibodo tie filmai, tas televizorius, ji atėjo į biblioteką. Nuo vienkiemio, kur ji gyvena, iki bibliotekos – beveik penki kilometrai. Zoja sakė: krautuvėje močiutė prisiperka duonos – ilgam. Bibliotekoje prisirenka knygų – taip pat…

Knygynas tokiu pavadinimu veikė prieš beveik dvidešimtį metų ir turėjau progą tenai dirbti su maloniąja dama, vardu Valentina. Buvo ir kitų damų, jų vardai istorijai žinomi. Kažkodėl svarbiausi dalykai išlieka tik fotografijose, kurios meluoja kas megapikselį. Fotografijų liko daug, buvome fotogeniški. Knygynas veikė M. Daukšos gatvėje, Kaune, senamiestyje, tuo metu ten dar ganėtinai stoviniuota ar svyrinėta žemosios bohemos atstovų su…

Sveikas protas sako, kad viskas, kas vyksta, vyko ar turės įvykti, turi savo priežastis ir pasekmes. Šią grandinėlę pagal nuoseklumą galima užrašyti ir nubraižyti grafiškai: atrodytų brūkšnių ir taškų punktyrinė linija. Dažnai veiksmo priežastis painiojama su pasekme. Keistai skambėtų, jeigu kas pareikštų, kad pavasaris prasideda tada, kai sužaliuoja medžiai, o ne atvirkščiai. Arba kad uodega vizgina šunį. Yra toks posakis…

Vaizduotės daiktų spaudimą įveikti galbūt tegali tik kiti, už juos galingesni vaizduotės daiktai, spaudžiantys kita kryptimi arba iškeliantys pirmuosius lyg į viršų šaunantys oro balionai. Įsivaizduokite du ar daugiau žmonių, kurstančių nesutaikomų nuomonių lauželį: užkaitę veidai, džiūvančios ir jau imančios peršėti gerklės, sausėjančios lūpos ir auganti neviltis, kad kelios nuomonės virs viena, kuri atstovaus tiesai, arba tiesiog bus pasiekta skirtingų…

Sakė, kad snigs. Labai sakė. Per kažkurį TV kanalą orų mergelė sudirigavo trumpą intermezzo paklusniam finaliniam žinių žemėlapiui

Sakau, o sakau tau, dukra mano, rytoj viskas bus geriau! Saulė švies kaitriau ir žolė žaliuos ryškiau. Rytojus bus nepakartojama diena, nes viskas vyks produktyviau, moksliniai darbai rašysis greičiau, o įkvėpimas atbėgs nepalyginti sparčiau. Dievinu rytojaus „aš“, jo potencialas neišsenkantis. Todėl numetu knygas į šoną, rankove pavalau neplauto puodelio kraštą ir dar kartą ramiai užsikaičiu arbatos. Rytoj viskas bus geriau.…

Ką tik gimusių ir šiukšliadėžėse pamestų kūdikių lavonai, vaikų namų ištvirkinti auklėtiniai, nebeištvėrę patyčių ir pasikorę mokiniai, kalbos apie moterų teisę rūkyt besilaukiant. Šventos kalėdinės pasakos apie šimtus išpjautų kūdikių ir velykinės – apie paklaikusį senį, vidiniam balsui paraginus ant žagarų krūvos aukojantį savo sūnų. O kaip paskutinis lašas ciklą uždaro žinutės apie užmuštus ir sužalotus vaikus pėsčiųjų perėjose. Po…