Šventasis Tėve, aš melagė, bet jei sumažinsi bausmę – įduosiu ir kitus. Mano apsilankymai pas tave retoki, žinau, ir tai buvo pastebėta. Bet aš turiu gerą pasiteisinimą ir, girdėjau, jeigu jį priima, iš karto nubraukia penkias nuodėmes. O buvo taip, kad mano dievai keitėsi vienas po kito, įgydami vis naują vyrišką formą, todėl nespėjau visiems jiems melstis. Jų reikalavimai nebuvo…

Abu mano langai į kiemo pusę. Kieme, prisispaudusi prie senų sandėliukų, auga obelis. Gal laukinė. Nesvarbu. Svarbu, kad ji labai gražiai žydi. Žiedų putos matyti net virš griozdų, kurių mano kaimynas pritempė pilną kiemą. Įtariu, jis renka metalo laužą: iš viso miestelio jam gabena senus šaldytuvus, dujines virykles, skalbimo mašinas… Užgesusiuose varikliuose jis kažko ieško. Ir, matyt, randa, antraip ko…

Pasakų motyvais, nusišypsant, darganoms apnikus, minčių lietučiui dulkiant

Už sienos verkia vaikas. Kiekvieną vakarą, kai aš susiruošiu skaityti knygą. Matyt, vaikams jau laikas eiti miegoti. Vaikas verkia graudžiai, inkščia lyg šunelis. Tėvai įniršę šaukia. Jie rėkia pakaitomis: vieną vakarą tėvas, kitą – mama. Jie niekada nešaukia kartu. Visada girdžiu tik vieną balsą. Gal jie dirba pamainomis ir vienas iš jų prižiūri vaiką? Berniukui dar tik treji. Jis labai…

Aš jo nematau. Galiu tik užčiuopti iš vidaus, kaip įkišęs tamsoje ranką į pirštinę visada gali pajusti, ar kokia apsiskaičiavusi senelė nenumezgė jai aštuonių pirštų. Kai jis mane parašys, abu vienas kitą pamatysim, jis mane, koks tapau, aš jį, koks bandė tapti. Aš tekstas, tad visiškai priklausau nuo jo, tačiau atgalinis ryšys irgi egzistuoja, niekam nepatinka tylintys telefonai, kuriais bandai…

Greitkelyje lekiu leistinu greičiu, kol virš jo kabantis tiltas, pastatytas beatodairiškai švaistant ES lėšas ar grobstant PVM, – nes Lietuvoje, jeigu tikėsime bulvarine žiniasklaida, nebūna taip, kad nebūtų ko demaskuoti Janutienei, Krivickui ar Kudabienei, – nuneša automobilio stogą kartu su viršugalviu. Stogą užtikrina kriminaliniai ir moraliniai autoritetai. Vieni paprastai sėdi, kiti paprastai tokie tampa tik numirę. O stogas reikalingas, kad…

Trečia para ligoninėje. Dabar jau tikrai žinau, ką reiškia žodžių junginys „bemiegė naktis“, pažįstu skaudžiausias tikrai bemiegių naktų pasekmes ir kol kas nežinau, ar tuo didžiuotis, ar nubraukti ašarą. Verkti, beje, būtų suprantama. Nuovargis, būklė po operacijos, nuolat zirziantis Naujagimis. Tada, kai gulėjau pooperacinėje palatoje, mėgindama pamiršti skausmą ir bent trumpai numigti, net nebandžiau įsivaizduoti, kas lauks vos už poros…

Mėgstu gimtadienius. Kitų. Su įkvėpimu ieškau dovanėlės. Pasiskanaudama renkuosi gerą knygą, suprantama, pirmiausia perskaitau pati. Arba ieškau subtilių papuošaliukų, kuriuos galėčiau „pranešioti“. Dovana turi teikti džiaugsmą ir gaunančiam, ir dovanojančiam. Argi ne taip? Negaliu dovanoti to, kas pačiai nemiela. Štai kad ir gėlės. Nemėgstu rožių. Jos tokios banalios. Dovanojamos visom progom ir visais metų laikais. Dėl to jos netenka savo…

Achtung Achtung: vaikai čia agresyvesni nei katės. Pastarųjų paprasčiausiai čia nėra. Niekur. Nuobodžiai ir išsamiai buvo dairytasi ir erkiuliškai, ir puariškai, ir netgi mobidikiškai, – pastarąjį veiksmo pobūdį be skrupulų vienu giljotinos smūgiu galėtų pakvestionuoti prezervatyviai visais metų laikais įtari Valstybinė kalbos inspekcija. Reido metu patikrinti net keli įtariai atrodantys išgverę krūmynai greta palengva jau rugsėjiškai pulsuojančių marių – ten,…

Visada, kai įjungiu kompiuterį, ekrane pamatau žydrą jūrą, smėlėtą krantą ir horizonto liniją po baltais debesimis. Kiekvienąkart lieku patenkinta ir, žinoma, tikra, kad taip, tai ji – mano jūra, mano krantas, mano šaltos bangos, mano paplūdimys. Tačiau tądien, tarsi pirmai aistrai po karšto įsimylėjimo išblėsus, aš suabejojau „savo“ jūra, suabejojau savo žinojimu apie ją. Atmintyje susisluoksniavęs Baltijos atminimas vis dar…