Už ispano, vardu Mario, nutekėjo mano vyro pusbrolio duktė. Ji man – niekas, reikalų su ja neturėjau, žinojau tik, kad visada troško ištekėti už užsieniečio, na, kaip sakoma tame SMS: „Jei bachuras is letuvos tai jis bednas i bukas nieko nezinantis…“ Tačiau keliaujant kaip tik į tą šalį, į tą miestą, kur jaunieji gyvena, teko jai šį tą nugabenti. Siuntinuką,…

Penkerius metus rašiau rašinėlius apie gyvenimą. Sunku buvo. Mintys į galvą pačios ateidavo. Sunkiausia buvo jas į žodžius sudėti. Penkerius metus dėliojau. Pavargau. Nusibodo. Galvojau: pabaigsiu rašyti, laimingas būsiu. Pabaigiau. Dabar guliu lovoj ir žiūriu į lubas tuščiomis akimis.   – Rašinėlius nunešiau į leidyklą „Tyto alba“. Vienas liko. Užmiršau nunešti. Apie laimę.   – „Kiekvienas turi teisę būti laimingas“,…

Julijus Cezaris, atėjęs į valdžią, Romoje pirmiausia uždraudė ratinio transporto judėjimą naktį, kad triukšmas netrukdytų jam ir doriems Romos piliečiams naktį miegoti. Taigi, tūlas miesto dvasios žmogus (tai turėtų skambėti išdidžiai), perskaitęs šį faktą Marshallo McLuhano knygoje „Kaip suprasti medijas“, pasipiktins ir išvadins šviesiausiąjį imperatorių kaimiečių kaimiečiu, tai yra visa savo esme įklimpusį į kaimietišką tylos idilę. Jeigu kitame minėtos…

Sėdėjome valtyje nedidelio ežerėlio viduryje tingiai judindami irklus, stengėmės pamiršti vakarykščią dieną, kurios prisiminimai toli gražu nedžiugino, nors, pagalvojus, tai nieko per daug blogo ir nepadarėme, bet, kaip būna tokiais atvejais, jie išlįsdavo vienu ar kitu pobaisiu pavidalu. Stengėmės kvailomis nesąmonėmis juos nustumti į antrąjį planą, paslėpti kažkurioje sąmonės kertelėje: Petras siūlė išlipti į krantą prie artimiausios sodybos ir pusdieniui…

Mano tėvas mirė prieš šiek tiek daugiau nei metus. Nesakau, kad tai nesentimentali istorija, tačiau ji kažkokia pakibusi man virš galvos ir niekada nepaleidžianti. Paprastai žmonės saugo savo artimųjų fotografijas, modernūs žmonės palaikus mėgsta susidėti į urną ir laikyti garbingoje vietoje. Mano tėvas buvo žemaitis, ir palaidotas jis kaip tikras žemaitis – žemėje. Po laidotuvių prie manęs priėjo tėvo brolis…

Gyveno tarp mūsų psichoterapeutas pravarde Sriuba. Paprastai pravardes turi žmonės, tačiau šiuo atveju buvo kitaip: pravardė turėjo psichoterapeutą, jei žodį „turėjo“ suprasime

Kartą vienos šalies vadovu tapo Brolis. Tiksliau – du broliai, tačiau ši būtybė gimė kaip viena, todėl vartoti daugiskaitą šiuo atveju visai netinka. Apie Brolį kaip dviejų brolių darinį arba apie tų dviejų atskirą individualumą negali būti nei kalbos, nei diskusijų. Nebuvo jie anatomiškai suaugę, nesidalino vienu kūnu arba bendromis kepenimis – galimos asociacijos su Siamo dvyniais turėtų būti tučtuojau…

Ji nėra tas pats, ką įvairaus plauko ir stoto mizantropai vadina rutina, kai diena keičia naktį ir nykus balsas sako: „Nieko gero.“ Ne, rutina yra kasdienybė mechaniniu požiūriu, kai žmogus viską daro automatiškai, nesigilindamas ir nesigudrindamas savęs ar kitų klausti, kodėl taip atrodo ta tavo, mano, visų mūsų kasdienybė su įvairiomis intonacijomis ir konotacijomis, o toks žmogus-mašina, kaip kažkada žiloje…

| Etiudas apie įsiklausymą | Triukšmas lydi kiekvieną mūsų gyvenimo apraišką. Triukšmas yra artimas mums. Triukšmas turi galią grąžinti mus į gyvenimą. [...] Triukšmas, painiai ir nereguliariai trykštantis iš gyvenimo, mums niekada iki galo neatsiskleidžia ir mūsų naudai savyje saugo nesuskaičiuojamas staigmenas. Luigi Russolo, „Triukšmų menas“, 1913   Troleibusai – tai tokia mobili vieta, kurioje gali gimti netikėčiausios idėjos, į…

Šįryt nubudau apimta jausmo, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai įžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko baisaus, užmerk akis,…