Tarp mūsų esama žmonių, kurie pasiryžę nusikąsti liežuvį, kad tik įrodytų, jog gyvenimas nėra vertas beprasmių kančių…

Problema yra. Tokia, apie kurią nerašyti negaliu. Ji makabriškai lenda į mano akiplotį ir kiek gašliai šypsosi…

Vasarą dažniausiai sapnuoji bites ir žemuoges, bet aš susapnavau Didžiojo Naugardo pirklius, plaukiančius kažkokiom iš skroblų skobtom plokščiadugnėm valtim, pilnom kailių ir – kažkodėl – maisto katėms…

Jūra, mirtis ir rašymas. Lavonų baimė. Ugnys. Viskio nudegintas liežuvis. Liežuvis toks didelis, kad beveik nebetelpa burnoje. Sūrus jūros vanduo. Perdegę raumenys…

Žiūriu į save, įkalintą baloje, be rankų, be kojų, ir matau, kaip pro vieną ausį į galvą įlenda kregždės, o pro kitą išskrenda lėktuvai, musės, drugeliai, mintys apie debesio karūną…

Truputį prasižiojęs, tarytum būtų norėjęs tarti žodį ir užlūžęs pirmajame skiemenyje. Pozicijoje, kurios ryškiausias elementas galėtų reikšti tiek šypseną, tiek išgąstį ar nepasitenkinimą. Užlaužtas besipriešinančios aplinkos, sustingęs dar iki kurio nors „trakšt“ ar mimikos judesio, iš kurio atpažintum kaukės reikšmę. Tokią atsimenu savo senelę, tokį sapnuoju senelį. Panašią save matau vaikystės nuotraukose. Tą pačią pajuntu dialoguose, kuriuose man labiau praverstų…

Bet kas jiems visiems negerai? Ką, mieste negali prigulti ant žolės, kurios ir taip ne visur rasi – ir taip gamtos mieste mažai ir nėra kur pailsėti – tai net mažuose gamtos ploteliuose, žaliose salelėse negali pasijusti kaip namie. Esam visi po truputį stebimi. Štai vaikštau daugiabučių rajone, kur vėjas įsupa gegužio žolynus ir sirpstančias alyvas – užmirštu, kad mane…

Tobulas kūrinys yra tas, kuriame nieko nevyksta. Čirpia cikados, nepastebimai temsta ir žiebiasi gatvių žibintai. Oras nurimęs, vėsus, bet basomis nešalta. Už pusmylės girdėti pritilę balsai, kambary čirškia telefonas. Vėjas parplukdo miniatiūrinius marių purslus, keliu retsykiais nudarda mašinos. Ramybė. Žodžiai ją gali iškreipti, tad atsargiai. Mąstyk tyliai, neperkrauk istorijos, nesigviešk daiktų ir leisk jiems patiems atskleisti savo esmę. Tobulas kūrinys…

Prabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Franzas K. pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. Visi mes iš esmės esame kentaurai, slaptieji vabalai, tik kai kuriomis dienomis tai itin išryškėja. Reikia išgerti, pagalvojo jis, reikia atgauti ne tik jėgas, bet ir prekinę išvaizdą, gal kas štai užsigeis mane pirkti, kad paskui perparduotų turkų galeroms, o galerose visi turi būti kaip koks Robertas Redfordas.…

Vsevolodas Mejerholdas mąstydamas apie natūralistinį teatrą kalbėjo, kad jis neigia žiūrovo gebą ne tik svajoti, bet ir suprasti protingus pokalbius scenoje. Iš tikrųjų masiniam vartotojui daugelis įvairių popteatrų taip ir siekia pataikauti, kurdami (tas žodis į kabutes prašosi, nes labiau norisi rašyti „štampuodami“ ar net pramoninį terminą – „gamindami“) lėkštas komedijas su televizinėmis „ikonomis“, atliekančiomis pagrindinius (visus) vaidmenis. Tuo žingsniu…