Ar dabartinė Lietuvos visuomenė yra moderni? Ar Sovietų Sąjunga buvo moderni? Ar iš jos griuvėsių pakilusi nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo moderni? Tyrėjų teigimu, modernizacija gali vykti netolygiai skirtingose srityse, pvz., ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir psichologinė modernizacija vyksta skirtingais tempais. Mokslininkai yra aprašę kultūrinio vėlavimo fenomeną, kai žmonių sąmonė keičiasi kur kas lėčiau negu gamybos priemonės ar valstybės institucijos. Tradiciškai…

Norėčiau gyventi mažame miestelyje, atokiai nuo didžiųjų istorijos vėjo gairinamų vieškelių, kur oras popiet prisisunkęs šviežio šieno ir žydinčių augalų kvapo…

Rabiniška teisė, halacha, pasižymi tuo, kad leidžia skirti bet kokių žmogaus veiksmų moralinius ir teisinius aspektus. Ji kruopščiai ir išsamiai artikuliuoja daugybę bet kurios žmogaus gyvenimo srities aspektų, skirdama gausybę atsakomybės niuansų. Tam tikra prasme būtų galima teigti, kad halacha – tai atsakomybės filosofija. Hebrajiškas žodis aharāiyut, kuris reiškia atsakomybę, taip pat reiškia ir garantiją, užtikrinimą, kaip ir kaltę, skolą.…

Iš kur atsiranda blogi žmonės, man ligi šiol neaišku. Kyla minčių, kad juos masiškai štampuoja kur nors Sičuanio provincijoje ir susiuva rankomis. Paskui jau patenka pas mus kaip kontrabanda, paįvairinta momentaliais įsiuvais, nurodančiais, kaip tokius žmones turėtume skalbti ir lyginti. Blogi žmonės dažniausiai skalbtini keturiasdešimties laipsnių temperatūroje, aukštesnėje jau išvirtų, žemesnėje paskęstų. Vaikystėje blogų žmonių nematydavau. Blogų vabzdžių, šunų, net…

Jei rašyčiau maisto tinklaraštį, prisistatyčiau taip: „Mėgstu gaminti. Gal todėl, kad mama ir močiutė buvo puikios kulinarės, o dalį vaikystės kartu praleidome virtuvėje. Norėdama nugraibyti sultinio putas ar sumesti į sriubą mėsos kukulius (močiutė sakydavo „galkutes“) iš pradžių dar turėdavau užsiropšti ant senelio sukaltos taburetės. Apie maistą ir jo gaminimą, anot vieno mano pažįstamo, kalbu kaip Simonas Simoninis iš „Prahos…

Jeigu aš tau miriau, esu mirusi, kas aš esu? Aš sunaikinau save dėl to, kad myliu tave: aš esu tu. Vienuolikta ir dvylikta linija...

Ak Šventoji, garbingoji Palanga… Žiemą laukiam, pavasarį laukiam, vėluojančią vasarą raginam ir strimgalviais neriam pajūrin lyg vaikai, taškynių pasiilgę. Nieko atsitiktinio – tai ne tik žodžių, vietovardžių sutapimas, susidūrimas, klaida. Daugelio lietuvių, kitų tautybių poilsiautojų vizijose Palanga – gyvenimo tarpinis, išties nepralenkiamas atsigaivinimu, įspūdžiais, malonumais uostas. Nuriedėję, klaupiamės Šventojoj Palangoj, meldžiamės jos jūriškai sielai, sūriškam vandeniui ir druskingam iki ląstelių…

Gulim kaip ruoniai, vienas šalia kito, ne visai estetiškai išsižargstę – juk čia paplūdimys, viskas galima. Kopose nebėra kuo kvėpuoti, todėl vietelė prie vandens – itin brangi. Apie vidudienį jau nebėra kur pasitiesti – niekas nepaiso gydytojų rekomendacijų, atseit šis dienos metas ypač pavojingas. Visi: ir močiutės, ir vaikaičiai, jaunuoliai ir žilstelėję – nori daug ir iš karto. Pusę dienos…

Išeinu pro duris ir švysteli užuolaidų klostės. Palieku langus atvirus, žinau, kad spėsiu grįžti, iki karštį nuramins audra. Bandau įtikinti save, kad, tapusi kuo nors kitu, galėsiu užmigdyti savo asmenį su visomis jo šerdį sudarančiomis problemomis. Ir su kiekvienu žingsniu tampa vis lengviau būti tuo kitu, nepažįstamu, tačiau daugybę kartų įsivaizduotu. Pasuku Neries pakrante. Vanduo drumstas ir tuščias. Niekas nedrįsta…