Atgimimo aušroje nešęs žinią „Zombiai atrieda atidunda“, Algirdas Kaušpėdas nūnai simbolinį kapitalą kraunasi važinėdamas po Lietuvą su paskaitų ciklu apie zombių atpažinimą kasdienybėje. Irgi lietuvis iki kaulų smegenų Algirdas Patackas, jo krikštasūnio liudijimu, gąsdindavo vaikus pasakojimais apie mistinę ir pavojingą „vilko valandą“, priešaušriu pasirodantį juodabarzdį žmogėdrą su ilgu peiliu. Šiuolaikinį zombių pavidalą prisikėlėliai iš numirusiųjų įgijo režisieriaus George’o A. Romero,…

Metų metus protingi žmonės ir išmintingos knygos mane mokė, kad gyvenime stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis vadovautis negalima. Tai buvo didelis melas. Aš žiūriu į pasaulį ir matau daugybę prasminių kombinacijų, kurios nuolat kartojasi ir ilgainiui darosi lengvai atpažįstamos. Tai – visatos struktūros atspindys, esminis dėsnis, fengšui. Pamatyti šį dėsnį reiškia pamatyti pasaulio grožį, įminti dalį jo paslapties. Tai taip pat…

Tebūnie pagarbintas nuobodulys! Yra dėl ko jį gerbti – štai kad ir dėl to, jog su kai kuriais jausmais jį sieja artimi ryšiai. Net nuostaba ir abejonė, sakau jums, ­­– ir jos lengvapėdžio nuobodulio giminaitės. Juk nuobodžiaudami kartais sugebame vaizduotėje netyčiomis užčiuopti protingos minties giją. Kada dar, jei ne laisvu laiku, neturėdami jokios pareigos, mėgstančios piktavališkai įkinkyti mus į savo…

Iš kur atsiranda naktys, juk jos literatūros dalis, o štai ima ir ištinka, krinta iš dangaus juodais tirštais kąsniais ir nieko čia ypatingai nepacituosi. Kiemo varnėnai, su kuriais mėgstu kalbėtis, irgi jau kažkur išskrido, o kiemo žibutės, kleketavusios po langu, susitraukė į kumštį. Tamsioji tuštuma. La notte. Sunku suprasti, kur naktimis dingsta varnėnai, nakties spalvos paukščiai, turbūt jie turi savas…

Kalba, pasakyta Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos institute atsiimant premiją už kūrybiškiausią 2014 metų knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“, kurią išleido leidykla „Apostrofa“ Šis apdovanojimas išliks su manimi visam kaip vienas džiugiausių mano gyvenimo įvykių. Spėju, kad jis išliks ir instituto istorijoje kaip įdomus faktas, turintis ne tik kultūrinį, bet ir politinį atspalvį. Juk šiemet…

kuris tikrai nėra Ispanijos sostinė. Netgi dažnas vyresnės kartos alytiškis, paklaustas apie jį, gali tiktai gūžtelėti pečiais: egzotiški pavadinimai kelia įtarimą, kad čia ne viskas gerai…

Tiesą sakant, tai (ritualo prasme) joks atsisveikinimas nevyksta: nei aš tiems daiktams moju, nei jiems lenkiuosi, nei stengiuosi juos apkabinti ar pabučiuoti. Ta prasme mano rašinėlio pavadinimas yra šiek tiek suktas, klaidinantis, apgaulingas. Aš jį pasirinkau labiau todėl, kad jisai susisieja su Ernesto Hemingwayaus romano pavadinimu. O dalis šio autoriaus kūrybos (A Farewell to Arms tai daliai gal net nepriklauso)…

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų. Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas. Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė.…

Perdien raudonavę stogai jau lyg tortas, nusėtas cukraus pudra. Imk ir atsikąsk. Visą žiemą kas nors leidžiasi iš dangaus. Neatlaiko Žemės traukos ir krenta. Ant mano biednos galvos, kaip sakydavo senelė. Iš žieminio dangaus krenta viengimis Dievo Sūnus, rodos, irgi ko nors neatlaikęs ar pats neatlaikytas debesų. Mes paskui girsimės, kad išprašėm, išsapnavom, viliote prisiviliojom. Bet negi turėtų klausyti? Turbūt…

– O jeigu šį kartą neatneš? O kas, jei neatneš? – Atneš, atneš! – Na, o jeigu, na, jeigu neatneš? – O ar gali neatnešti? – Negali. – Kodėl? – Tokia tradicija. Senovėje actekai atlikdavo ritualus, kad saulė pakiltų. Jei nebūtų taip darę, nebūtų pakilusi? O jei nebūtume rituališkai susėdę prie stalo Kūčių vakarą – būtų neatnešę? Dovanų neatnešę? Bet,…