Jaučiausi ir rami, ir šiek tiek jaudinausi. Išlipau iš 268 autobuso Hampstede šviečiant skaisčiai saulei – teko prisimerkti, nuėjau prie sankryžos. Neskubėjau. Jaučiau, kad..

Gulėjau nuoga ant sofos. Moiezas vaikščiojo po tamsų, vos vos gatvės šviesų nušviestą kambarį, rūkė ir žiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau pro langą…

Ėjau pėsčiųjų taku godas gododamas, mintyse ilgesio kupinas dainas dainuodamas. Neduok Dieve, garsiai uždainuočiau – vedžiojami šunys tuoj pat kaukimu man paantrintų…

– Šeduva? Oi, oi, oi. Kuo tu vardu? Sergejus? Oi, gerai, atvažiuok, aš laukiu. Kada tu atvažiuosi? Ryt. Tikrai? Šeduva? Atvažiuok. Oi… Taip pernai pavasarį aš pasibeldžiau į jos gyvenimą. Nei aš, nei ji nežinojome, ko laukti iš to abiem netikėto susitikimo. Aš beldžiausi į kitų žmonių atminties užkaborius, žinodamas, kad vieniems ta kelionė į praeitį bus miela, o kitiems…

Kuo garsus mūsų kraštas? Tikrai neatspėsite, kol nepasakysiu. Ogi vandens rožių medum. Nežinia, iš kur tos rožės Mūsų ežere atsirado, bet laukinės bitės iš jų žiedų į savo dreves ėmė nešti tokio kvapnumo medų, kad paragavus pasaulis imdavo atrodyti pilnas spalvų, o gyvenimas lengvas ir nerūpestingas. Kartą toks galudienis seneliukas užsigeidė kokio saldėsio ir iš ryto paprašė duoti šaukštelį to…

„Balti, šiugždantys naujumu ir svarbiausia… su 75 % nuolaida!!!! Statkevičiaus marškiniai jau mano spintoje. #vyriskimarskiniaimoterims #sunuolaidapirktijega“, – pabaigusi įrašą Eglė įkėlė nuotrauką, kurioje matėsi ant sofos krašto atsainiai patiesti marškiniai. Sugalvoti šį įrašą ji užtruko visą rytą. Vedžiodama savo spanielį moteris svarstė: „Šiugždantys, šlamantys, kvepiantys, prabangūs?..“ Kokius žodžius parinkti, kad neskambėtų nei arogantiškai, nei perdėm atsainiai? Nuotrauka irgi pavyko juk…

Nelaimingas aš. Gruodžio 20-ąją, naktį, pajutau, kad kažkas pasibaigė, kažkas, kas svarbiausia. Ir niekada nebegrįš. Ir negaliu pasakyti, kas, nes nežinau. Ir tai baisiausia. Nieko neliko. Tik klampi nykuma. Tik užmigt be sapnų. Tik viltis, kad pragare bus geriau. Nagais draskysiu sau veidą, kad skausmas iš vidaus į veidą pereitų.   ●   Veido nagais nedraskiau. Tik pasijuokiau iš savęs.…

Gyvenantys už kalno – keistoki, savotiški. Jų keistenybes mažai pažintume, nes žygeivių, pašalinių keliautojų žinios būna iškreiptos, pagražintos, neišsamios. O užkalniečiai retai šiapus senovėj atsibastydavo. Kopimas į kalną nelengvas. Gal ne tiek fiziškai, labiau – dvasiškai. Jiems reikia perkopti, perlipti ir per save: per puikybę, kompleksus, arba juos pridengti, paslėpti akiplėšišku narsuoliškumu. Jiems būtina nugalėti savąjį uždarumą, iš užsklęstos keistuolių…

Kai vėl suspaudė pūslę ir trečią ar ketvirtą kartą šįvakar pakėliau klozeto dangtį, jis vis dar muistėsi vandenyje. Žalsvas, smulkus, netgi kažkuo mielas – paprastas lietuviškas vabalas mosikavo kojytėmis tarsi mažyčiais irklais ir bandė ištrūkti iš baro klozeto spąstų – išvengti niūrios, garbės net ir paprastam lietuviškam vabalui nedarančios baigties. Palaimingai šlapindamasis stebėjau žaliąjį bičiulį ir net pabandžiau gelbėti. „Kabinkis…

Tiksliai suskaičiavau ir suplanavau man likusį laiką. Valandomis. Žadintuvas užstatytas kiekvienai dienai, įskaitant sekmadienius. Miegoti griežtai dvylika valandų per parą. Paroje lieka dar dvylika valandų, savaitėje – aštuoniasdešimt keturios. Trisdešimt keturios – darbui, dvidešimt penkios – skaitymui, septynios – valgymui, dvi – ėjimui, penkios – filmams, aštuonios – muzikai, dvi – nenumatytiems reikalams, viena – psichiatro konsultacijai trečiadieniais iš ryto.…