Apie Alice Munro, kol ji netapo 2013 metų Nobelio premijos laureate, savo gėdai, nieko nežinojau. Kai kurios ano žemyno rašytojos, gimusios vos keletu dešimtmečių anksčiau nei A. Munro ir rašiusios apie tarsi žinomą, iš pirmo žvilgsnio buitinį ir banaloką, moterų gyvenimą…

Vieną vėlų vasaros vakarą sėdėjau Bruklino metro požemyje, kuris priminė man tamsų, apmūsijusį rūsį po mūsų troba Pašiaušės kaime, kur laikydavome bulves ir uogienes. Šaltoka, net kaitrią…

Pirmiausia apie lietuvišką Jeronimo kilmę. Ją nepaneigiamai liudija jo vardas ir pavardė. Tikrasis vardas – Jarys, arba Jerys (kaip Gabrys, gūbrys, žėrįs – būtent nuo šio žodžio kilo Jerio…

Kad pirmas jo dvelktelėjimas pasijuto maždaug ketvirtą. A las cuatro de la mañana, jei modifikuotume Lorcą. Kad mano pėdos, kaip paprastai, buvo sustingusios ir nejautrios – lyg sumedėjusios, lyg aptrauktos veltiniu. Bet kad…

Renginys buvo labai blogas. Tiesiog tragiškas. Daug žmonių, nieko nesimato, neprofesionalus įgarsinimas. Be to, prieš ateidami į tą parodą-diskusiją-konferenciją-seminarą, jie kalbėjosi be galo rimta tema. Sėdėjo ant betoninės krantinės ir aiškinosi savo požiūrius į gyvenimą. Tai buvo sunku, tikrai sunku. Danguje it kokie kotletai vartėsi kamuoliniai debesys, nuo nuomonių skirtumo ji dangstėsi tamsiais akiniais (jis įtarė, kad taip maskavo ašarą).…

„Amerika – nei svajonė, nei tikrovė. Ji yra hipertikrovė todėl, kad tai – utopija, nuo pat pradžių besielgianti taip, tarsi ji būtų išsipildžiusi. Viskas joje tikra, pamatuota ir sykiu viskas sukurta iš svajonių. Turbūt tik europietis geriausiai supranta Ameriką, nes jis geba įžvelgti joje įstabų vertybių simuliakrą – neva amerikietiškos vertybės…

Atostogos man – tai vienatvė, kiek apskritai galima jos turėti. Vienatvė – tai laisvė. Laikas savoms mintims, kurių niekam nereikia parduoti – kurių apskritai niekam nereikia. Esi tik sau…

Jeigu dabar gimčiau iš naujo ir galėčiau rinktis tautybę, lietuve aš tikrai nebūčiau. Rinkčiausi būti žyde arba amerikiete, nes pasaulyje nieko geriau nėra. Visgi tautybė gyvenime lemia nedaug – daug svarbesnis yra…

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška…

Pirmoji mano mokytoja buvo poetė. Šį jos statusą, kaip tada atrodė, lengvai ir su teisuolišku pasitenkinimu būtų patvirtinęs visas miestas. Būtų užtekę to, kad jos eilėraščių rasdavome…