LiteratūraEsė
Beribė it krikšto malonė meilė
Esė „Numanomos Dievo meilės formos“ Weil atkreipia dėmesį į keletą reiškinių, kurie, jos manymu, pasižymi į bažnytinį sakramentą panašia ar net išties jam prilygstančia galia. Artimo meilė ir pasaulio grožis yra persisunkę Dievu ne mažiau nei religinės apeigos…
Skaitymas yra mano pabėgimas
Viename „The New Yorker“ numeryje radau karikatūrą – akiniuotas jaunuolis, gulintis ant kalėjimo gulto su knyga rankose, sako skylę sienoje prakirtusiam kitam kaliniui su virve rankose: „Ačiū, ne. Skaitymas yra mano pabėgimas.“
Kūryba – dirvoje neįprastai susirangiusi kirmėlytė
Mama – žmona – namų šeimininkė – literatūros vertėja – ir galiausiai poetė. Taip, taip, visi šitie garbingi titulai išvardyti mažėjančia tvarka pagal laiką, kurį jiems skiriu.
Ukrainietiški užrašai
Ūžimas reiškia gyvybę. Ūžia frontas – reiškia, dirba gynyba, dirba aprūpinimas ir logistika, dirba bepiločiai, atpažįstami iš specifinio zyzimo, primenančio mašalą, o dar labiau – afrikietišką vuvuzelą. Ūžia automobilio motoras – reiškia, jie nestovi vietoj, nėra lengvas taikinys. Reiškia, artėja kontaktinis taškas, postovis, kur nukraus bagažinę. Birbia generatorius – vadinasi, ten yra šiluma ir šviesa, ten karštas vanduo.
Ne mano kaulai
Kaulų dingimas, kaip ir radimas, – metafizinis reiškinys. Rastų kaulų stengiuosi nelaikyti namuose, kabinu išorėje, ant namų sienos arba ant „kaulų medžio“ – senos nudžiūvusios obels. Taip kaulai yra laisvi ir panorėję gali išeiti bet kada.
Burleskos šokėja, šokanti sau
yra bent šimtas būdų sunervinti patyrusį kultūrinių leidinių skaitytoją, kuris tik laukia, kol išeis naujas numeris, – tas žmogus pataps neįsivaizduojamo ir neegzistuojančio tos dienos numerio žiuri pirmininko pavaduotoju.
Aistra. Plaukimas krauliu*
Evelina – toks, regis, buvo jos vardas. Evelina. O gal ir ne. Galbūt aš klystu. Ne Evelina, o Rūta, Vida ar Regina. Arba dar kitokia…
Vaganto dekonstrukcija
Tai irgi backpackeriai, tačiau specifiniai – ribų ribiškumą ištrynę, neturintys kur grįžti, nes nėra „išvykę“; kelias jiems intranzityvus dydis, visu metu apimantis viską. Jų esmė miglota, neaiški, fiziologija iškrikusi, o tikslas – nenusakomas. Bet koks žodis jiems apibūdinti nėra visai tikslus ir veikiau klaidina, nei kreipia link esmės. Tai ne valkatos, ne klajūnai, jokiu būdu ne keliautojai, ne nomadai, ne nušvitėliai…
روژین
Kai per vieną skvoto vakarėlį iš savo kambario atnešė parodyti seną, apsilaupiusią, subraižytą fotografiją, žinojau – pagaliau iš tiesų susidraugavome. Juodbruva, močiutės glėbyje vos išsitenkanti, kairiu smilkiniu prie jos skruosto prigludusi šešiametė. Abiejų lūpose santūrios, bet užtektinai išraiškingos, veido bruožus sušildančios šypsenos. Ir išdidumas mergaitės akyse, toks būdingas vaikams, kai užtikrintai žino, kad juos myli. Nė viena nežvelgia tiesiai…
Gyvenimo slinksmas vasario mėnesį
Šiąnakt pirmąkart gyvenime šitaip sapnavau žvaigždėtą dangų. Rodos, žiūrėjau pro šiaurinį langą, kuris buvo horizontalus ir ilgas, ir mačiau žvaigždžių prigrūstą dangaus ruožą. Žvaigždės buvo didžiulės, lyg apimlios, spindinčios, bet nemirksinčios. Užtat virpėjo patsai keisto mėlynumo dangus. Kai penktą atidariau balkoną, balkšvoje ūkanoje vos spingsojo viena kita žvaigždelė, o visą dangų savo pieniais buvo užpylusi mėnulio pilnatis…
